Net nežinau, kuri šios knygos pavadinimo dalis mane labiau patraukė – laiškai sūnui ar vegetarui. Vien ta mintis, kad kažkas parašė knygą laiškų savo neseniai gimusiam sūnui formatu, mane suintrigavo. Neslėpsiu, pati norėčiau padaryti kažką panašaus. Aišku, ne viešam publikavimui, o tik sūnui. Antrasis dėmuo – vegetarui. Čia man irgi smalsu. Pati nevalgau mėsos, bet mano vaikas nėra vegetaras. Taigi man buvo įdomu išgirsti priešingą nei mano nuomonę ir išklausyti argumentų. Tai kokie gi tie Laiškai sūnui vegetarui?

Na, kitokie nei tikėjausi. Autorius yra semiotikas ir tai labai smarkiai atsispindi knygoje. Čia nemažai išvedžiojimų, kaip mes žiūrime į gyvūnus, kaip interpretuojame sąvokas mes ir jie, kaip mūsų vartojama kalba formuoja reikšmes. Taip pat knygoje pilna kontrastų, nuo labai moksliškos informacijos (vėlgi iš semiotikos srities) iki tokių labai kasdieniškų pasakojimų apie sūnų, kurių žmonėms neturintiems vaikų turbūt išvis nebūtų labai įdomu klausytis. 

Ką galvoja ir jaučia gyvūnai? Na, pats autorius prisipažino, kad negali atsakyti į pirmąjį klausimą. Visgi Carl Safina pavyksta neblogai atsakyti į antrąjį – ką gyvūnai jaučia. Anapus žodžių bando eiti prieš didelę ir stiprią mokslo pasaulio žmonių srovę, kuri neleidžia gyvūnams priskirti žmogiškų emocijų. Visa ši knyga yra gausiai dokumentuotas įrodymas, kad gyvūnai iš tiesų nuo žmonių skiriasi kur kas mažiau nei daugeliui iš mūsų atrodo. Nors knygoje daugiausiai informacijos apie dramblių, vilkų ir orkų gyvenimą, sužinojau be galo daug netikėtų ir stulbinančių faktų ir apie paukščius, šimpanzes, delfinus ir daugelį kitų. Tikrai akiratį plečianti knyga. 

Pirmą kartą apie tai, kaip smarkiai žmogus prisidėjo prie daugelio gyvūnų ir augalų rūšių išnykimo perskaičiau Yuval Noah Harari knygoje Sapiens. Tuomet žadą atėmė faktai apie tai, kaip viską, ką sutikdavo savo kelyje plėsdami savo teritoriją naikino mūsų protėviai. Šį suvokimą papildė, išplėtė ir visomis spalvomis nušvietė Šeštasis išnykimas. Tai labai profesionalus, akivaizdžiai daugelio metų darbo pareikalavęs žurnalistės Elizabeth Kolbert kūrinys.

Man patiko, kad knyga netapo verksminga istorija apie tai kokie žmonės blogi. Šiame kūrinyje koncentruojamasi į faktus, o moralinis vertinimas lieka pačiam skaitytojui. Taip pat Šeštasis išnykimas turi geros publicistikos bruožų: čia ne tik apie tai kaip “Homo sapiens prabangiai klesti kitų rūšių sąskaita”, bet ir milžiniškas tų pačių žmonių pastangas esamą situaciją suvaldyti ir pakreipti bent šiek tiek geresne linkme.