Pažintis su šia knyga prasidėjo nuo nemalonaus siurprizo – pasirodo to paties autoriaus knygos “Nesustok kelyje” tęsinys. Taigi, sugebėjau nusipirkti knygą nepastebėjusi šio fakto. Įšokti į istoriją ne nuo pradžių man švelniai tariant labai nesmagu, bet susiėmiau ir pradėjau skaityti. Ir nebuvo taip jau ir baisu. Knygos pradžioje pateikta trumpa apžvalga to, kas įvyko pirmojoje dalyje. Tuo labiau, kad ir veiksmo joje panašu daug nebuvo, o siužetas rutuliojosi ties dvasine pagrindinio veikėjo transformacija.

Tiesa sakant šiuo atžvilgiu ir antroji dalis panaši. Pagrindinis veikėjas Deividas pirmojoje dalyje išgyvenęs skaudžią netektį ir Himalajų kalnuose iš savo draugo išmokęs kaip filosofiškai žvelgti į gyvenimo iššūkius grįžta į savo gimtąjį Bostoną, kur išmintį perduoda panašią patirtį (netektį) išgyvenančiam draugui ir sutinka savo gyvenimo meilę. Taigi, jei reikėtų apibendrinti knygos siužetą, didžioji dalis jo vyksta veikėjams kalbantis ir diskutuojant apie dvi pagrindines temas: gyvenimą po didelio emocinio sukrėtimo ir porų santykius.

Knygoje neaptiksite nei veiksmo, nei gyvybingų dialogų, tačiau didaktišku tonu pateiktos gyvenimo išminties čia gausu. Tiesa sakant pastarosios man pasirodė per daug. Knygoje tikrai begalė gražių minčių ir pasitelkus kiekvieną iš jų būtų galima parašyti po gražų atskirą pasakojimą. Tačiau, kai jų tiek daug vienoje vietoje, sunku informaciją tinkamai sugerti. Kitaip tariant, jei gražios motyvuojančios mintys apie gyvenimą būtų patiekalai, tai ši knyga tikrai būtų Kalėdų pietūs pas seniai matytus giminaičius – visko tiek daug ir taip skanu, kad gresia persivalgymu.