Šią knygą skaičiau ilgai, bet buvo verta kiekvieno iš tų 750 puslapių. Nuo pat pirmųjų sakinių susidarė įspūdis, kad tai kitokia, tarsi aukštesnės prabos knyga. Šviesuliai parašyti preciziškai tiksliai, turint omenyje daugybę veikėjų ir besikertančių siužeto linijų, o kur dar kūrinyje ryškus ir istoriją papildantis astrologijos sluoksnis. Tai tikrai yra įspūdinga, įvairiapusiška knyga, dėl daugelio priežasčių man pasirodžiusi tiesiog meistriška.

Aš nesu daug detektyvų skaitantis žmogus ir mano žodžiu tikrai negalima aklai pasitikėti, bet iš to ką esu skaičiusi – tai buvo vienas geriausių žanro pavyzdžių. Nesakau, kad skaityti buvo labai malonu. Kai kurie netikėtai atskleisti siužeto vingiai ar nusikaltimų scenų aprašymai privertė nepatogiai muistytis it stomatologo kabinete. Tačiau kalbant apie bendrą įspūdį, Sausra yra efektinga knyga, kurią skaitai net kai sustoji skaityti. Nuolat galvoje narplioji įvykių eigą ir tarsi detektyvas negali išmesti klausimų iš galvos: kas ir kaip ten iš tiesų nutiko.

„Moteris narve“ – tikras saldainis detektyvų gerbėjams ir ne tik jiems. Originalus siužetas, įdomūs veikėjai ir daug daug įtampos – puikiai subalansuota lietingam savaitgaliui su knyga. Nors knyga stora – daugiau nei 500 puslapių, garantuoju, kad jos skaitymas jums neprailgs.

Apie rašytoją

Jussi Adler Olsen dar vienas skandinaviškų detektyvų genijus. Rašytojo patirtis tikrai įvairi – mokėsi medicinos, sociologijos ir net kinematografijos, dirbo leidėju ir redaktoriumi. Greičiausiai tai yra viena jo meistriškumo paslapčių. Parašęs „Moterį Narve“ jau buvo gerai žinomas, o ši knyga davė pradžią serijai apie departamentą „Q“. Kuomet knyga pateko į mano rankas, nežinojau, kad tai pirmoji knygų serijos dalis (ar iš vis priklauso kažkokiai serijai) todėl džiaugiuosi, kad į istoriją įsitraukiau nuo jos pradžių. Knygos tęsiniai yra „Fazanų žudikai“, „Kalte“, „Atpirkimas“ ir „Palaidotas“. Aš asmeniškai juos, jau įtraukiau į savo nesibaigiantį norimų perskaityti knygų sąrašą.

Jau kurį laiką renkuosi knygas, kurios, kaip tikiuosi, mane ko nors pamoko, priverčia susimąstyti ar gali padėti man tapti geresniu žmogumi. Pramoginis knygų žanras buvo primirštas ir į mano rankas šią savaitę pakliuvo su Lee Child detektyvu „Vienas šūvis“. Taip tai tikrai nėra viena tų rimtų knygų, tačiau tikrai negali paneigti, kad yra gera ir puikiai atstovauja savo žanrą.

Koks detektyvas be žmogžudystės? Tad ir ši knyga prasideda būtent nuo jos. Tiksliau net penkių iš kart. Paslaptingas šaulys (snaiperis) paleidžia šešis šūvius ir nušauna penkis atsitiktinius žmones darbo valandoms pasibaigus pasklidusioje minioje. Darbo imasi policija ir per porą valandų suranda įtariamąjį. Iš pirmo žvilgsnio net neaišku apie ką bus knyga, jei visas nusikaltimas išnarpliojamas taip greitai, o įkalčiai prieš įtariamąjį tiesiog nenuginčijami: automobilis užfiksuotas stovėjimo aikštelės įrašuose, betono dulkės batuose, drabužio atplaišos nusikaltimo vietoje ir net ginklas ir kulkos veda pas vieną ir tą patį asmenį.

Tačiau įtariamasis apklausos metu teigia, kad policija „suėmė ne tą žmogų“ ir paprašo atvesti Džeką Ryčerį – pagrindinį knygos veikėją. Šis tuo tarpu jau pakeliui, bet ne dėl tos priežasties, kurios galima tikėtis. Pasirodo jis turi informacijos, kuri tik pablogintų suimtojo padėtį – abu vyrai vienu metu tarnavo kariuomenėje, kuomet įvyko nemalonus incidentas. Taigi, neaišku kodėl pakviečiamas Džekas Ryčeris, pamažu iškyla ir kitų klausimų ir pasirodo, kad ne viskas taip paprasta kaip atrodo.