Perskaičiusi Normalūs žmonės jaučiu, kad reikia pasirinkti stovyklą. Iš ankstesnių atsiliepimų susidariau įspūdį, kad tai viena tų knygų kurią arba myli arba nekenti. Taigi, turiu pripažinti, kad knyga man labai patiko. Skaičiau nusiteikusi paaugliškam kūriniui ir su minimaliais lūkesčiais. Galbūt todėl taip maloniai nustebau.

Kalbant apie šios knygos temas – net nežinau nuo ko pradėti. Normalūs žmonės yra apie turtinę nelygybę, psichinę sveikatą, nepaaiškinamą ryšį tarp dviejų žmonių, savivertės trūkumą, nesugebėjimą suvokti savęs ir pasimetimo tarp skirtingų vaidmenų ir savęs paties projekcijų. Dar šis kūrinys yra apie jaunų žmonių problemas, nerimą dėl ateities, greitą perdegimą. Gražiausia, kad visos šios temos, bent mano akimis, į vieną siuzetą suplaktos labai organiškai.

Beje, pagal knygą taip pat visai neseniai pasirodė BBC serialas, kuris, kaip kalbama, tapo puikia išimtimi ekranizuojant knygas ir jos nesugadino – veikiau priešingai. 

Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks. 

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.

Tai knyga apie viso gyvenimo kelionę, geografine ir dvasine prasne. Veiksmas vyksta ilgiau nei 50 metų ir rutuliojasi dviejuose žemynuose. Klajonių metai sužavėjo ne tik labai natūraliai pateiktomis istorinėmis detalėmis, bet ir personažų gilumu.

Man atrodo, kad esu skaičiusi nemažai iš pirmo žvilgsnio panašių knygų, kurias vertinu labai vidutiniškai. Istorinio konteksto dėka iš jų galima šį tą išmokti, o visa kita, ypač meilės istorija, būna gana banali. Šiame kontekste į galvą šauna Santa Montefiori ir jos Dvasių medis, su kuriuo ryšio tikrai neatradau.
Tačiau Allende, kažkokiu magišku būdu, rašydama lengvą tekstą, sugeba istoriją pakylėti į aukštesnį lygį. Tie kurie jau esate susipažinę su autorės kūryba turbūt nenustebsite, o man ši knyga – tikras atradimas!