Perskaičiau šią knygą ir supratau du dalykus. Pirmas, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis vos per daugiau nei 50 metų. 1958 m., kada buvo išleista Antano Škėmos Balta drobulė, ji buvo sutikta labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti atvirumu, meilės scenomis (net negaliu todėl vadinti sekso scenomis), autoriaus požiūriu, rašymo stiliumi ir dar daug kuo, ką šiandien sunku suvokti kaip provokuoti galintį tekstą. Antras dalykas – kaip smarkiai pasikeičiau aš pati. Iš naujo skaityti privalomąją mokyklos literatūra, tai nuolatinis lyginimas ir patikrinimas, ko tave išmokė gyvenimas. 

Tai bent Michelle Obama kelionė sutalpinta į Mano istorija arba Becoming – knygą, kuri pardavimų skaičiumi jau įveikė arba tuoj įveiks net legendinę Fifty Shades of Grey. Nuo mažos užsispyrusios mergaitės, kuri norėjo pateisinti aplinkinių lūkesčius, kuriais dažniausiai apgaubiamas talentingas vaikas, iki išsilaisvinimo ir tapimo savimi, rodos labiausiai tam prieštaraujančiomis sąlygomis – tapus pirmąją JAV ponia ir į ją nukrypus visos šalies akims.

Didžiulis susitelkimas į tai, ką apie tave mano kiti, gali tapti rimta bėda, nes gresia taip ir likti, gal net ilgam, iš anksto numatytame kelyje.

Skaitydama Mano istorija supratau, kad kokybiškas biografijos žanras išties gali teikti daug skaitymo malonumo, o pastangos sudėti visą žmogaus gyvenimą į knygą yra menas. Girdžiu knygos kritiką dėl nutylėjimų, kuri man atrodo ne visai pagrįsta. Su žmogaus istorija taip pat kaip ir su pasaulio – į knygas patinka tik tai, kas turi reikšmę dabarčiai. Man patiko kaip šioje knygoje atvirumas dera su subtilumu ir tai, kaip sudėlioti akcentai – pabrėžiant vaikystės patirtis, Michelle ir jos vyro santykių dinamiką, tai kaip poroje sąveikauja dvi stiprios asmenybės ir ką reiškia vienai iš jų atsidurti kitos šešėlyje.

“

Sąmoningai nuslopindavau ambicijas ir atsitraukdavau tokiomis akimirkomis, kai kitomis aplinkybemis ryztingai būčiau žengusi tik pirmyn.

Susan David straipsnis apie emocinį lankstumą sukėlė didžiulį atgarsį JAV, buvo publikuojamas didžiausių leidinių, o pati sąvoka buvo paskelbta metų vadybos idėja, taip pat vadinta ir naujuoju emociniu intelektu. Galbūt ir jums teko klausyti populiarią autorės TED kalbą apie “emotional agility”? Manau anglų kalba šis terminas šiek tiek tikslesnis ir pasako daugiau nei lietuviškasis “lankstumas”. Minėta kalba puiki ir tos 15 minučių manau lengvai padės jums apsispręsti ar jus domintų ši knyga.

Mane iš pradžių šiek tiek gąsdino “vadybos idėjos” apibūdinimas ir fokusas į sėkmę. Tačiau tik iki tol, kol supratau, kad po šiuo terminu slypi ne besiklostanti karjera, o iš tiesų autentiško, geriausias žmogaus savybes ir gabumus atskleidžiančio gyvenimo siekis. Taigi, knyga Emocinis lankstumas yra ne tik apie emocijų valdymą, bet kartu ir vadovas kelyje į gilesnį savęs pažinimą, paskatinimas išdrįsti susitvarkyti gyvenimą taip kaip patinka, įkvėpimas kūrybai. Vienintelis minusas – kad kažkur girdėtų dalykų čia daugiau nei naujų, gal tik į šviežiai ir į naują patogią struktūrą sudėta. 

Apie šią knygą buvau girdėjusi nemažai ir lūkesčiai buvo dideli. Dažniausiai tai nėra labai parankus kontekstas knygai, taip nutiko ir šį kartą. Man labai patiko kūrinio idėja plačiąja prasme – tai ne tik istorija apie vienos moters pabėgimą nuo žiauraus vergvaldžio, bet pamąstymai apie laisvę apskritai. Taip pat rašytojo užmojis, pagalbos pietinėse JAV valstijose kenčiantiems vergams tinklą, kuris buvo vadinamas požeminiu geležinkeliu, paversti tikru geležinkeliu su traukiniais ir vagonais man pasirodė įspūdingas ir žavintis.

Kita vertus, baigus skaityti ilgai mąsčiau ko man pritrūko iki puikaus knygos įvertinimo. Galiausiai supratau – knyga labai stipri idėjiškai ir labai silpna jausmų atskleidimo plotmėje. Regis į visus įvykius žiūrima iš emocinio atstumo, atsiribojus. Aš tikiu, kad tai buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, bet man, knygos vertę suvokiančiai pagal tai kaip jautriai ir giliai ji sugeba perteikti, leisti pajausti, išgyventi istoriją, Požeminis geležinkelis man pasirodė per daug šaltas, atitolęs ir monotoniškas.