Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.

Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon. 

Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.

Perskaičiau Sukeistas ir kilo noras daugiau jaunimo literatūros skaityti. Buvo taip gerai – grįžau trumpam į 16 metų save ir prisiminiau tą jausmą, kai knygos iš rankų nesinori paleisti per naktį. Pakartosiu mintį, kuri pastaruoju metu dažnai sukasi galvoje – kiek talentingų lietuvių kūrėjų turime ir kokią žanrų įvairovę jie skleidžia. Štai Kotrynos Zylės kūrinys yra mistinis romanas jaunimui. Vietomis labai realistiškas ir kasdieniškas, o kartais stebinantis autorės fantazija ir žavintis ta plonyte riba tarp regimojo ir neregimojo pasaulių. 

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos.