Jei reikėtų papasakoti Kalinė siužetą, lengvai sutilpčiau į porą sakinių. Apie tokias knygas kaip ši sakoma, kad jose nieko nevyksta. Tiesa sakant, tokių esu skaičiusi nemažai ir dažniausiai jomis netgi labai mėgaujuosi. Tačiau šis kūrinys yra užtikrintas lyderis kategorijoje. Sunku būtų surasti kitą panašią knygą, kurioje būtų toks neproporcingas realių įvykių ir jų refleksijos santykis. Drama ir siužeto, tiksliau jausmų ir nuomonės pokyčiai čia vyksta tik pagrindinio veikėjo galvoje. Jis, beje, pagaliau save įvardina Marseliu, leisdamas patvirtinti visas penkias knygas sklandžiusią nuojautą, kad rašo apie save. Kaip vėliau paaiškinama knygos publikuojamame vertėjo žodyje – Proustas čia pasakoja apie realias gyvenimo patirtis, tiesa, pakeisdamas savo jausmų objekto lytį, kadangi rašytojas buvo homoseksualus. 

Pradėdama skaityti Kalinė tikėjausi daugiau, kadangi ši knyga apie įkalinimą, užsidarymą namuose, dažnai įvardijama kaip labai aktuali pandemijos laikotarpiui (kaip ir visa M. Proust kūryba, bet apie tai kitą sykį). Visgi Kalinė aprašoma visai kitokio pobūdžio izoliaciją – apie savininkiškumo jausmą kito žmogaus atžvilgiu, labiau apie vidinį pasirinkimą, nei iš išorės primestas sąlygas. Labiausiai šis kūrinys man pasirodė apie jausmų subjektyvumą ir nepastovią meilės, pykčio ir kitų jausmų prigimtį. 

„Beje, mes gerai jaučiame, kad toks melas turi kruopelytę tiesos, kad jei gyvenimas nepaįvairina mūsų meilių jokiom pervartom, tai patys norime jas paįvairinti arba apsimetę imame kalbėti apie išsiskyrimą – taip aiškiai jaučiame, kad visos meilės ir viskas pasaulyje paknopstom lekia išsiskyrimo kryptimi.“

Paskutinis Katerinos (Martos) atokvėpis buvo labai skaudus. Ne tik dėl visos Petro imperatorės gyvenimo istorijos pabaigos, bet dar ir todėl, kad knyga, ir kartu didžiulis skaitymo malonumas, ėmė ir baigėsi. 

Rašydama šią apžvalgą, kuri greičiausiai bus viena iš pirmųjų jaučiu be galo didelę atsakomybę, nenorėčiau atimti iš Jūsų nei dalelės malonumo, kurį pati turėjau. Todėl stengsiuosi apie knygą kalbėti kaip įmanoma abstrakčiau. Kaip visuomet – labiau apie santykį su kūriniu ir jausmus, nei apie turinį. O tai taip sunku, nes apie tokias knygas norisi kalbėti ir kalbėti. 

Šioje dalyje mano akyse imperatore tampa ne tik Katerina, bet ir Kristina. Tiesa, ne Rusijos, o literatūros, istorinio romano žanro valdove. Tai ką ji padaro su Petru, Aleksandru, Katerina yra aukščiausio lygio meistriškumas. Jaučiuosi lyg pagyvenusi tais siaubingais laikais, kažkuriuo atžvilgiu emociškai išsunkta, bet kartu ir praturtinta naujo, gilesnio suvokimo. Gyvai įsivaizdavau keikvieną iš įsiūčio trūkčiojantį voką, jaučiau veidu riedančias ašaras, Sankt Peterburgo drėgmę, turbūt net degtinės ir vyno skonį – personažai čia beveik nebūna blaivūs.

Jei įmanoma keliauti laiku knygos pagalba, būtent tai ir padariau. Visa tai absoliutaus tikroviškumo ir autentiškumo pojūčio deka. Visoje šioje Petro imperatorė II toksiškų santykių dėlionėje neįžiūrėjau jokių spragų. 

Antrojoje dalyje Katerina keičiasi iš esmės ir viršelio portretų pasikeitimas vietomis yra labai labai simboliškas. Patiko, sužavėjo, įskaudino – nerandu pakankamų žodžių, ką su manim padarė ši knyga. Kaip gerai, kad ji yra. 

„Niekada nė nenutuokiau turinti tiek išminties žvilgsnyje. Su šermuonėliais ir ordinu, bet – tarsi nuoga. Nuoga galia, kuriai grožis nereikalingas, nes yra šis tas daugiau: išmintis, patirtis, jėga.“

Prisieškojau kažko lengvo ir linksmo – ačiū, tikiuosi niekad daugiau. Tiesą pasakius esu siaubingai suklaidinta viršelio (pati kalta, aišku). Jis man priminė animacinio filmuko personažę Dariją, jei dar tokią prisimenat. Galvoje iš karto kilo asociacija – gal bus lengvas kūrinys, bet tikrai modernus, šmaikštus ir šiek tiek sarkastiškas. Galų gale bent kažkiek inteletualus. O varge, kaip aš suklydau.

Ši knyga tikras oksimoronas – ji apie nuoširdumo projektą (originalo pavadinimas yra the authenticity project), bet juo man čia net nekvepėjo. Pradedant pačiu turiniu, baigiant autorės darbu bandant kurti personažų portretus ir siužetą. Personažai tokie paviršutiniški, nenuoseklūs, taip pat kaip ir jų reakcijos. Viskas, atrodo, šimtus kartų girdėta, be didelės atrankos tiesiog sukimšta į vieną knygą. Viena iš pagrindinių veikėjų yra Monika, turinti savo kavinę, svajojanti apie santuoką ir vaikus bei labai mėgstanti tvarkytis. Aha, ir man kai ką primena. 

Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirtoji romanų ciklo Prarasto laiko beieškant dalis. Paskutinioji, beje, išleista rašytojui gyvam esant. Jei knygos pirmoje pusėje jaučiausi ganėtinai užstrigusi ir dvejojau, kad pavyks užbaigti visas septynias dalis, tai perskaičius iki galo abejonės išsisklaidė. Labai jau intriguojančiai ir gal net stebinančiai baigėsi ši knyga. Sodoma ir Gomora daugiausiai dėmesio skiriama homoseksualių santykių analizei – tiek vyrų, tiek moterų. Jei trumpai apibendrinus knyga apie tai, kas yra sąmoningai paslėpta tačiau veržiasi į laisvę ir yra pastebima mažų detalių, užuominų dėka. Ir tik tokiam akylam stebėtojui kaip Marcel Proust. 

Su šiuo rašytoju jaučiuosi palaikanti šiek tiek toksišką santykį. Kartais skaitydama kankinuosi, o kartais tiesiog negaliu atsistebėti jo jautrumu pasauliui ir tobula įžvalga, kuomet jis neria į savo jausmų pasaulį ar demaskuoja kitų žmonių tikrąją esmę. Beskaitydama vieną knygą, kas dažnai užtrunka dvi savaites ar net daugiau man būna tai siaubingai nuobodu, tai atima žadą, kad kažkas iš viso gali taip rašyti. Tačiau kartu jaučiuosi ir jau neišvengiamai prisirišusi. 

„Kraštas atrodė mums visai kitoks, nes kiekvieno kraštovaizdžio topografija toli gražu nepriklauso nuo erdvės. Jau sakėm, kad ją pirmučiausia nulemia laikas.“

„Tam tikros vietos, kurias visada matome izoliuotas, atrodo savo mastu nepalyginamos su niekuo kitu, egzistuoja beveik už žemiško pasaulio, kaip žmonės, su kuriais bendravome su likusiu gyvenimu nesusietais laikotarpiais, pavyzdžiui karo tarnybos metu, ar vaikystėje.“