Tai knyga, kurią reikia perskaityti kiekvienai motinai, auginančiai sūnų – girdėjau sakant apie Aušros pažadas. Reikia pripažinti, kad šių raginimų dėka, tikėjausi visai ne to. Įsivaizdavau labai gražią, kupiną atminties ir nostalgijos, idealizuotą istoriją. Tačiau, pasakojimas nors ir turi savito grožio, bet kelia labai prieštaringus jausmus: liūdesį, pyktį, užuojautą. Nepaisant to, gavau dar daugiau nei tikėjausi – vieną įsimintiniausių savo gyvenimo knygų, kuri sudaužė mano širdį, kaip kokia nelaiminga meilė.

Šalia to, atradau rašytojo Romain Gary neginčijamą talentą ir išskirtinumą. Kaip šis žmogus rašo! Subtilus humoras liūdniausiais gyvenimo epizodais, atvirumas, lengvumas ir įžvalgos – vienu taikliu sakiniu atskleidžiančios giliausią prasmę. Pajutau tikrą literatūros magiją – ryšį su istorija žmogaus, kurio seniai nebėra, bet kadaise vaikščiojusio mano miesto gatvėmis. Dabar, kiekvieną sykį eidama pro šalia namų įsikūrusio berniuko skulptūrą, negalėsiu atitraukti užuojautos kupino žvilgsnio.

Rašytojo biografija ir grožinis kūrinys viename? Pasirodo būna ir taip. Galima būtų šiek tiek pykti ir stebėtis dėl Flobero papūga eklektiškumo – kiekvienas skyrius demonstruoja vis kitokią prieigą prie Gustavo Flobero asmens nagrinėjimo. Visgi aš kūriniui viską atleidžiu – mane papirko Julian Barnes įžvalgos mano mylimomis praeities ir atminties temomis bei gražus autoriaus (arba pagrindinio knygos veikėjo) ir Gustavo Flobero ryšys. Jų dialogas mezgamas Ponios Bovari ištraukų ir rašytojo dienoraščio įrašų pagalba. Pasirodo artimoms sieloms surasti viena kitą net ir skirtingi šimtmečiai nėra kliūtis.

Pačinko man priminė kaip aš mėgstu šeimos istorijas – knygas, kurių turinys driekiasi per pusę amžiaus ir daugiau. Kartu su žmogumi ir jo šeima nugyventi visą gyvenimą, man yra viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti literatūra. Tad ačiū už tai.

Knygos siužetas prasideda žvejų kaimelyje Korėjoje 1932 metais ir driekiasi iki pat XX a. galo, o veiksmas persikelia į Japoniją ir net į JAV. Nors istorinių įvykių analizei knygoje neskiriama daug dėmesio, jie greičiau yrai fonas, sunkinantis pagrindinių veikėjų gyvenimo aplinkybes, tačiau kūrinys šia prasme labai daug duoda. Anksčiau girdėti faktai apie Korėjos okupaciją ir pasidalijimą, bei Japonijos ekspansionistinę politiką susieti su konkrečių žmonių likimais įgauna naujų spalvų. Kartu sužinojau ir naujų dalykų, susijusių su sunkia į Japoniją atvykusių ir netgi ten gimusių korėjiečių padėtimi. Visa tai sudaro istoriją, kurią buvo verta papasakoti ir išgirsti. 

Ach, Ponia Bovari. Ji norėjo visko ko negalėjo turėti, ir nematė nieko gražaus, kas buvo aplink. Dar viena klasikos knyga, kurios siužeto centre antiherojai, kaip ir neseniai skaitytame Vėtrų kalne. Gustave Flaubert dėl šio kūrinio, kaip potencialiai žeidžiančio visuomenės moralę, net buvo paduotas į teismą. Laimei buvo išteisintas. Galima sakyti, kad Ponia Bovari pradėjo naują erą literatūroje – pašiepdama romantizmo epochai būdingus idealus ir moralinių vertybių aukštinimą atvėrė kelią realizmui ir pribloškė XIX a. visuomenę.

Nepasakyčiau, kad labai mėgavausi skaitydama knygą. Tekstas nors ir kokybiškas, bet dažnai pasirodė ištęstas. Tačiau turiu pripažinti, kad kūrinio žinutė stipri ir su laiku jos efektas manyje tik auga. O ji yra paprasta, bet geneali – nuolatinis koncentravimas į tai ko neturi – laimės neatneša.