Subtilumas subtilumas subtilumas. Šis žodis dažnai kartojosi, kuomet rašiau atsiliepimą apie kitą gerai žinomą rašytojo knygą – Dienos likučiai. Lygiai taip pat galvoje jis sukasi ir dabar, kalbant apie Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Kazuo Ishiguro man yra tarsi literatūros juvelyras. Rodos jis susitelkia į vieną temą, jausmą, nedidelį fragmentą ir nugludina jį taip, kad spindėtų saulėje, o šviesa lūžtų pačiais įvairiausiais kampais.

Šį kartą tas fragmentas – Japonija po antrojo pasaulinio karo ir sudėtinga menininkų padėtis. O ji visuomet sudėtinga, kuomet keičiasi santvarkos – tą puikiai galėtų paliudyti ir lietuviai. Knygoje labai jautriai ir subtiliai nagrinėjamos kaltės ir atminties temos. Na, o aš jau buvau pamiršusi, kad talentingo rašytojo rankose rodos net paprasčiausias pokalbis prie pietų stalo gali užgniaužti kvapą. 

Šios knygos skaitymas man buvo tarsi kopimas į kalną. Pradžia lyg koks purvinas šlaitas buvo nemaloni, klampi ir neaiški, o štai užkopus artėjant viršūnei nuo kurios atsiveria platesnis vaizdas, ar kitaip tariant, beskaitant paskutinį penktadalį, Vegetarė atsiskleidė, tapo gili ir prasminga.

Iš tiesų viskas ką labai svarbu žinoti prieš skaitant šią knygą surašytą ant jos nugarėlės (kas šiaip yra retas atvejis). Tai yra alegorinis romanas ir negalima jo skaityti paviršiumi – greičiausiai nepatiks. Nuo pat pradžių reikia ieškoti reikšmių ir simbolių. Ne veltui knyga ant tos pačios nugarėlės pavadinta kafkiška. Ir kaip metamorfozė nebuvo apie vabalą, taip ši knyga tikrai nėra apie vegetarizmą ar psichines ligas. Tai romanas apie slegiančias visuomenės normas, kenčiančias ir laisvę besiveržiančias sielas – man galiausiai labai patiko. 

Turiu pripažinti, kad skaitydama knygas aš vis dar nuo pačio pirmojo puslapio skaičiuoju žvaigždutes ir niekaip negaliu šio įpročio atsisakyti. Tad jei Vadink mane savo vardu pradžioje atrodė kaip dvejetas, pabaigoje jau priminė penketą. Štai paaiškinimas. Pirmoje kūrinio pusėje man buvo panašu į romaną, kuris neturi idėjos ir yra pastatytas visiškai tik ant seksualinės įtampos tarp veikėjų. Na, o maždaug nuo vidurio, kur atsiranda daugiau pokyčių, refleksijų ir įprasminimo jau buvo labai gražu ir tikrai emociškai stipriai paveikė. Kažkuo priminė Barnesą ir jo Vienintelę istoriją.

Oho! Prižiūrėtojas ne šiaip knyga, o tiesiog devynios viename. Tiek šiame kūrinyje skirtingų istorijų ir visos jos panašiai stiprios ir puikiai išvystytos. Skirtingų personažų gyvenimai driekiasi per skirtingas šalis ir žemynus, o ramybės neduoda klausimas – tai kaip gi čia viskas susiję?

Šioje knygoje visko labai daug ir manau ji yra viena tų, tiesiog kviečiančių skaityti dar kartą. Personažai be galo stiprūs, istorijos prikausto dėmesį, kultūrinis ir istorinis kontekstas labai įdomus ir plečiantis akiratį.