Oho! Žinot tą puikų jausmą, kuomet tinkamai knygai ateina tinkamas metas? Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus tobulai tiko Helovynui, Vėlinėms ir niūriai tamsiai lapkričio pradžiai. Negana to, kad galėjau tapatintis su atmosfera, knyga tiesiog yra puikiai parašyta. Nepaprastos, tik Olgai Tokarczuk būdingos įžvalgos momentai dera su lengvu stiliumi ir detektyvą primenančiu siužetu. Skaičiau, mėgavausi, nenorėjau, kad baigtųsi. Ech, vien dėl tokių grynuolių skaityti ir gyventi verta. 

Ne veltui leidyklos Rara leidžiamos knygos, gerbėjų ir ne tik, yra tituluojamos gaivaus oro gurkšniu Lietuvos literatūros padangėje. Nors skaičiau tik antrą knygą, tokį epitetą galiu patvirtinti. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas nors ir labai trumpa, buvo originali, nustebinusi, pažadinusi iš jau įprastų pasakojimo būdų sukelto snaudulio. Keista, kad toks trumpas romanas gali savy talpinti tiek idėjų – apie meno reikšmę, kūrėjo vienatvę, santykį su realybe.

Kūrinyje fikcija susilieja su tikrais vokiečių dailininko J. M. Rugendo biografijos faktais. Sakyčiau, labai originalus ir skaitytojui šiek tiek nepatogus sprendimas. Tai nėra viena tų knygų, kuri galėtų padėti sužinoti apie realų menininko gyvenimą, nors ir nėra visai išgalvota. Šiuo metu taip madinga autofikcija, čia pritaikyta trečiojo asmens, menininko gyvenimo epizodui atskleisti. Rezultatas tikrai stebinantis ir gana įspūdingas.

„Taip buvo dar kartą įrodyta, kad menui nerūpi kasdienybė: gal jo gyvenimas ir skilo į dvi dalis, bet piešimas liko „tiltu į svajas“.

Prieš pradėdama kalbėti apie knygą norėčiau pasidžiaugti jos pavadinimu. Pirmojo asmens vienaskaita turbūt būtų mano mylimiausias iš visų iki šiol girdėtų. Šis žodžių junginys puikiai apibūdina visą Murakami kūrybą, ne tik šį konkretų kūrinį. Jis taip pat pabrėžia asmeniškumą, kuris būdingas šiam apsakymų rinkiniui. Murakami čia kaip niekad supainioja skaitytoją ir ištrina ribą tarp realybės ir fantazijos, kadangi savo biografijos faktus supina su, reikia manyti, pramanytais įvykiais ir patirtimis. Aštuoni apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, juose Murakami pasakoja ir apie savo rašytojo karjeros pradžią ir, regis, visai nereikšmingus ir keistus gyvenimo fragmentus. 

Aš jaučiu, kad tampu šališka rašytojo atžvilgiu ir nebegaliu vertinti kūrinių objektyviai. Nors ši apsakymų rinktinė atrodo visiškai neypatinga iki šiol skaitytų kūrinių kontekste, buvo gera tiesiog sugrįžti į Murakami pasaulį. Šioje knygoje pasakojimai kaip niekad subtilūs, gyvenimiški ir galbūt net nuobodūs. Šįkart prasmių teks ieškoti itin smulkiose detalėse ir beveik nepastebimuose niuansuose. 

„- Visų gyvenimuose kartais pasitaiko tokių nutikimų: paaiškint negali, logikos jokios, ir vis vien – sieloje jie palieka visišką sumaištį, – aiškinu. – Turbūt nėra kito būdo po jų išgyventi – tik užmerki akis, suglaudi ausis ir nieko negalvodamas lauki, kol praeis, kaip kokia užplūdusi banga.“ 

Knygos autorė – 2009 metų literatūros Nobelio premijos laureatė. Šį kūrinį jį paskyrė Rumunijos vokiečiams, kuriuos sovietinės okupacijos pradžioje buvo nuspręsta išsiųsti į darbo stovyklas. Paprasti civiliai, niekaip nesusiję su antrojo pasaulinio karo veiksmais turėjo atpirkti Vokietijos kaltę. Amo sūpuoklės yra apie jauno septyniolikos metų vaikino išsiuntimas į sovietinį lagerį priverstiniams darbams. Šioje vietoje jis praleidžia penkis metus, o ši knyga tarsi savotiškas dienoraštis.

Atrodytų, kad kai susitinka literatūrinė meistrystė ir stipri istorija, puikus rezultatas neišvengiamas. Nepaisant to, aš pati labai sunkiai įsijaučiau į šią istoriją, lyg viską matyčiau per keistą rūką. Turbūt knyga, kurią kuria atsiminimus surinkęs žmogus ir apjungęs juos į vientisą kūrinį, pridengęs literatūros rūbu, niekada neatstos tokio, kurį parašo pats sunkumus išgyvenęs žmogus. Kitaip tariant, Dievų miškas vis vien puikesnė knyga. Tačiau, ir ši, manyčiau, verta tikroviškų ir sunkių istorijų gerbėjų dėmesio. 

Amo sūpuoklės

Knygos pavadinimas labai puikiai tinkantis kūriniui ir simboliškas. Jis susijęs su švytuoklėmis ir moralinių kompasu, kuris, daugeliui žmonių, nustoja veikti atsidūrus grėsmingose ir itin sunkiose sąlygose. Pagrindinis knygos veikėjas tą priima labai natūraliai ir, galima sakyti, šaltai. Man labai įstrigo kūrinio fragmentas apie vyrą, kuris vogdavo po šaukštą iš savo žmonos sriubos lėkštės. Galiausiai, vieną dieną, galėjo pasiimti ir jos paltą, šiai jo nebereikėjo. Ar jis kaltas, klausiama knygoje? Susidūrę su bado angelu visi ima elgtis kitaip, nei kada nors galėtų iš savęs tikėtis. 

Homoseksualumo tema 

Jaunas vaikinas Leo knygos pradžioje atskleidžia savo homoseksualumo faktą ir dalinasi istorijomis iš parko. Vėliau, kai yra išsiunčiamas į darbo stovyklą, atrodo, net šiek tiek džiaugiasi, kad paliks vietą, kur jo tėvai nežino koks jis yra iš tikrųjų. Įdomu, kaip ramiai jaunas žmogus žiūri į didelę grėsmę ir jos neišvengiamumą. Deja, vėliau knygoje homoseksualumo tema knygoje niekaip plačiau neplėtojama, galbūt todėl, kad lageryje ar darbų stovykloje seksualumui vietos apskritai nedaug. Nepaisant to, knygoje yra trumpučių istorijų ir apie tai. 

Amo sūpuoklės labai daug kalba apie alkį, paprastą skurdžią kasdienybę, sugebama įžvelgti visame tame purve ir skurde savotiškos poezijos. Galbūt tai viena gražiausių knygų panašia tema. Tačiau, pakartosiu mintį, emociškai beveik niekaip nepalietusi. 

Kodėl skaityti? Graži ir poetiška knygą apie vargą ir siaubą gyvenant darbo stovykloje bei su tuo susijusią žmogiškumo netektį.

Kodėl neskaityti? Depresyvi, tamsi, siužeto prasme labai minimalistinė knyga.