Prieš pradėdama skaityti šią knygą, palyginau ją su Madeline Miller Kirke, o pasirodo, daugiau panašumų galima rasti Achilo giesmė. Na, vadinti šias knygas panašiomis, yra per švelnus išsireiškimas. Mergelių tyla pasakoja apie tą patį Trojos karą, didžioji dalis siužeto kartojasi, o Achilas ir Patroklas čia yra ne ką mažiau svarbūs veikėjai. Visgi šio kūrinio centre – Briseidė, belaisvė iš Trojos atitekusi Achilui kaip daiktas, apdovanojimas, karo trofėjus. Knygos išskirtinumas – pasakojimo perspektyva moters, kuri tarsi lieka viso svarbiausio, epuose apdainuoto veiksmo paraštėse, akimis. 

Suprantu, kodėl kalbant apie šią knygą sakoma, kad ji kaip niekad aktuali. Gal atrodo, kaip švelnus epas, ar meilės istorijatačiau ji tikroviška ir žiauri. Knygoje daug kančios, moterų gyvenimo graikų stovykloje aprašymų. Čia jos susiduria su nuvertinimu, galima sakyti sudaiktinimu, fizine ir seksualine prievarta. Norėtųsi, kad tai liktų tik Iliadoje, tačiau žiauri Rusijos karo Ukrainoje realybė rodo ką kitą. 

Greičiausiai, jau esu išlepinta – tam, kad knyga nustebintų ir patiktų, norisi ne tik įdomios istorijos, bet ir įvairesnių išraiškos būdų. Mažė – žymioji Madam Tussaud, kurios vardą visi esam girdėję ir tik nedaugelis žinome, kokia moters išlikimo istorija slypi už jo. Neeilinis gyvenimas šioje knygoje papasakotas labai klasikiniu būdu. Pati istorija yra neįtikėtina ir stulbinanti. Mergaitę, anksti tapusią našlaite, priglaudžia ir vaško liejimo meno Šveicarijoje išmoko ekscentriškas ligoninės darbuotojas. O vėliau – persikėlimas į Paryžių, pakilimai ir nuosmukiai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos fone. Mažė tikrai įdomi tiek istoriškai, tiek kaip vienos išskirtinės moters gyvenimo liudijimas. Jei dar forma būtų kiek išraiškingesnė, būtų puiku!

Oho! Žinot tą puikų jausmą, kuomet tinkamai knygai ateina tinkamas metas? Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus tobulai tiko Helovynui, Vėlinėms ir niūriai tamsiai lapkričio pradžiai. Negana to, kad galėjau tapatintis su atmosfera, knyga tiesiog yra puikiai parašyta. Nepaprastos, tik Olgai Tokarczuk būdingos įžvalgos momentai dera su lengvu stiliumi ir detektyvą primenančiu siužetu. Skaičiau, mėgavausi, nenorėjau, kad baigtųsi. Ech, vien dėl tokių grynuolių skaityti ir gyventi verta. 

Ne veltui leidyklos Rara leidžiamos knygos, gerbėjų ir ne tik, yra tituluojamos gaivaus oro gurkšniu Lietuvos literatūros padangėje. Nors skaičiau tik antrą knygą, tokį epitetą galiu patvirtinti. Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas nors ir labai trumpa, buvo originali, nustebinusi, pažadinusi iš jau įprastų pasakojimo būdų sukelto snaudulio. Keista, kad toks trumpas romanas gali savy talpinti tiek idėjų – apie meno reikšmę, kūrėjo vienatvę, santykį su realybe.

Kūrinyje fikcija susilieja su tikrais vokiečių dailininko J. M. Rugendo biografijos faktais. Sakyčiau, labai originalus ir skaitytojui šiek tiek nepatogus sprendimas. Tai nėra viena tų knygų, kuri galėtų padėti sužinoti apie realų menininko gyvenimą, nors ir nėra visai išgalvota. Šiuo metu taip madinga autofikcija, čia pritaikyta trečiojo asmens, menininko gyvenimo epizodui atskleisti. Rezultatas tikrai stebinantis ir gana įspūdingas.

„Taip buvo dar kartą įrodyta, kad menui nerūpi kasdienybė: gal jo gyvenimas ir skilo į dvi dalis, bet piešimas liko „tiltu į svajas“.