Ši knyga man labai ryškiai priminė Motinų sekmadienį, kitą anksčiau skaitytą autoriaus kūrinį. Iš esmės mano įspūdis toks – pasikeitė dekoracijos, tačiau principas išliko tas pats. Dekoracijomis vadinu laikmetį, vietą, personažus. Tačiau pati pasakojimo struktūra kone identiška pirmajam skaitytam kūriniui. Regimybės yra apie vieną gyvenimo akimirką, kuri keičia likimą. Visa kita – praeitis ir ateitis, tiesiog sūkuriuoja aplink tą pagrindinį ir kelis susijusius momentus.

Šį kartą Graham Swift akiratyje magija ir ta plonytė skiriamoji riba tarp to, kas regima ir to, kas realu. Atrodo, kad visas knygos siužetas sukasi bandant atsakyti į šį klausimą, neapsiribojant magišais triukais, tačiau narpliojant ir žmonių santykius bei jausmus. Sakyčiau, kad Regimybės yra tiesiog genialus knygos pavadinimo vertimas, turint omenyje, kad originaliai kūrinys vadinasi Here we are.

Už šią knygą Marcelis Proustas 1919 m. buvo apdovanotas Gonkourų premija. Toks sprendimas buvo sutiktas prieštaringai. Pasaulis tuomet buvo tik pradėjęs atsigavimą po I pasaulinio karo, pamažu įprasmindamas patirtį kūryboje, o štai Proustas pokariu Žydinčių merginų šešėlyje kalba apie ramią aukštuomenės gyvenimo tėkmę. Nepaisant to šis apdovanojimas tapo tiltu į šlovę, rašytojo kūryba tapo plačiai aptarinėjama, netrukus išversta į anglų kalbą.

Jei skaitydama pirmąją dalį Svano pusėje dar tik matavausi ir pratinausi prie Prousto, bei galima sakyti kažkiek dvejojau dėl viso 7 dalių ciklo skaitymo. Įveikusi Žydinčių merginų šešėlyje nuleidžiu rankas prieš maestro – negaliu vertinti kitaip ne į maksimaliai. Ir nors jaučiu, kad man iki šios knygos kultūrinių nuorodų suvokimo dar labai toli, užbaigusi ją jaučiu labai pozityvų jausmą – sau esu ūgtelėjusi literatūrine ir gal net dvasine prasme. Tačiau turiu įspėti, Proustas tikrai ne visiems. Artumą su rašytoju pajaus tik labai jautrūs žmonės, kuriems toks pačių smulkiausių gyvenimo akimirkų ir jausmų besaikis narpliojamas nepasirodys nuobodus ir bereikšmis. 

Šios knygos siužetas sukasi apie vieną ypatingą, kelių žmonių gyvenimus kardinaliai keičiantį įvykį. Iš pradžių lyg neaišku, kuo susiję mergaitės iš Nigerijos ir moters iš Jungtinės Karalystės pasakojimai. Kita ranka yra tiesiog neįtikėtina istorija, kuria aš, deja, iki galo taip ir nepatikėjau. Įsijausti į pasakojimą man trukdė keisti veikėjų sprendimai ir netolygus knygos tempas.

Labiausiai šioje knygoje man patiko mintis, kad gyvenime patyrus daug siaubo, nuo jo tiesiog nebeįmanoma pabėgti. Ir nors atsidūrus už tūkstančio kilometrų, rodos saugioje žemėje, vidiniai demonai ir persekiotojai visuomet čia pat.

Ali Smith rašo tikrai keistai, bet atrodo tą jos savitą stilių pradedu palengva įsimylėti. Kadangi neseniai skaičiau pirmąją ciklo dalį Ruduo, norisi lyginti su antrąja. Sakyčiau rašydama Žiema autorė davė sau dar didesnę kūrybinę laisvę ir viskas dar keisčiau, dar labiau pabirę, dar labiau sumaišyta. Gerai, kad iki šio kūrinio ateina tie, kurie dažniausiai būna rudens prie žiemos įpratinti.

Istorijos centre – grįžimas namo per Kalėdas ir labai maža bei ekscentriška šeima. Knygos veikėjai grįžta namo – tiesiogine ir perkeltine prasme. Pažįstamos vietos ir seniai matyti žmonės sugrąžina prie atsiminimų. Būtent iš jų, pabirusių ir netvarkingai surikiuotų sudaryta ši knyga.