Visą knygą skaičiau su gumulu gerklėje. Ir ne todėl, kad iki ašarų sunku skaityti prancūzų kalba. Tai dėl pasakojimo, kuris yra apie dešimtmetį berniuką Oskarą, savo dienas leidžiantį ligoninėje. Jis serga sunkia, nepagydoma liga, o jo dienas pagyvina rausvai apsirengusi vyresnio amžiaus dama, kaip suprantu, ligoninės savanorė. Tiesa, autoriaus tikslas yra ne narplioti sergančių vaikų ir tėvų skausmą, o originaliai kalbėti apie religiją. 

Eeic-Emmanuel Schmitt yra filosofijos mokslų daktaras, gerai žinomas ir apdovanotas teatro pjesių autorius. Užaugęs nereligingoje šeimoje, tik suaugęs tapo krikščioniu. Skirtingoms religijoms skirta jo trumpučių knygelių serija. Mano rankose buvo trečioji iš keturių. Kitos skirtos budizmui, sufizmui, judaizmui. 

Man yra nuostabu, kuomet toks išsilavinęs žmogus, kaip šios knygos autorius, nepraranda sugebėjimo rašyti ir kalbėti be galo paprastai. Taip, kad galėtų suprasti net  prancūzų kalba vos skaitantis žmogus. Tačiau kartu, rašymo kuklume slypi be galo graži ir stipri žinutė, pati religijos esmė. Ši knygelė buvo išversta į lietuvių kalbą dar 2005 m. Kaip suprantu, tik viena iš keturių knygų serijos. Leidyklos, gal verta jas atgaivinti? Būtų puikūs skaitiniai advento laikotarpiui. 

Liūdesio fizika pirmą trečdalį labai patiko, vėliau leido tik vis dažniau kilnoti antakį ir nieko nesuprasti. Rašau ir iš karto galvoju, kokį siaubą greičiausiai mano tekstas sukeltų literatūros kritikams. Tad įspėjimas – geriau to nedaryti. Knyga man pasorodė kaip labai eklektiškas ir, greičiausiai, šiek tiek autobiografiškas kūrinys apie rašytojo vidinį pasaulį, supinant jį su ištisa šeimos istorija. Juk dažniausiai tai žmogus, jautriau nei daugelis patiriantis savo aplinką ir įvykius. Šioje knygoje kūrėjo empatija kitiems žmonėms pateikiama lyg gebėjimas įsikūnyti. Dėl šios priežasties knyga tokia fragmentiška ir sudaryta iš daugelio skirtingų epizodų, kitų žmonių minčių. Jei pirmą kūrinio pusę visa tai intrigavo, antroje – susiplakė į niekur per daugnevedantį chaosą. O gal tik man Liūdesio fizika tapo neįkandamu mokslu? 

„Negaliu pasiūlyti linijinio pasakojimo, nes nė vienas labirintas ir nė viena istorija nėra linijiniai.“

Prieš pradėdama skaityti šią knygą, palyginau ją su Madeline Miller Kirke, o pasirodo, daugiau panašumų galima rasti Achilo giesmė. Na, vadinti šias knygas panašiomis, yra per švelnus išsireiškimas. Mergelių tyla pasakoja apie tą patį Trojos karą, didžioji dalis siužeto kartojasi, o Achilas ir Patroklas čia yra ne ką mažiau svarbūs veikėjai. Visgi šio kūrinio centre – Briseidė, belaisvė iš Trojos atitekusi Achilui kaip daiktas, apdovanojimas, karo trofėjus. Knygos išskirtinumas – pasakojimo perspektyva moters, kuri tarsi lieka viso svarbiausio, epuose apdainuoto veiksmo paraštėse, akimis. 

Suprantu, kodėl kalbant apie šią knygą sakoma, kad ji kaip niekad aktuali. Gal atrodo, kaip švelnus epas, ar meilės istorijatačiau ji tikroviška ir žiauri. Knygoje daug kančios, moterų gyvenimo graikų stovykloje aprašymų. Čia jos susiduria su nuvertinimu, galima sakyti sudaiktinimu, fizine ir seksualine prievarta. Norėtųsi, kad tai liktų tik Iliadoje, tačiau žiauri Rusijos karo Ukrainoje realybė rodo ką kitą. 

Greičiausiai, jau esu išlepinta – tam, kad knyga nustebintų ir patiktų, norisi ne tik įdomios istorijos, bet ir įvairesnių išraiškos būdų. Mažė – žymioji Madam Tussaud, kurios vardą visi esam girdėję ir tik nedaugelis žinome, kokia moters išlikimo istorija slypi už jo. Neeilinis gyvenimas šioje knygoje papasakotas labai klasikiniu būdu. Pati istorija yra neįtikėtina ir stulbinanti. Mergaitę, anksti tapusią našlaite, priglaudžia ir vaško liejimo meno Šveicarijoje išmoko ekscentriškas ligoninės darbuotojas. O vėliau – persikėlimas į Paryžių, pakilimai ir nuosmukiai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos fone. Mažė tikrai įdomi tiek istoriškai, tiek kaip vienos išskirtinės moters gyvenimo liudijimas. Jei dar forma būtų kiek išraiškingesnė, būtų puiku!