Visų pirma, tai knyga apie kaimyną, kurio nei vienas nenorėtume. Įsivaizduokite, įsikuriate savo svajonių namuose ir tik vėliau sužinote, kad po jūsų butu gyvena vienišas keistuolis beveik neišeinantis is namų, nuolat stebintis jūsų šeimą, palengva pradedantis brautis į jūsų asmeninę erdvę, rašyti protu nesuvokiamus laiškus, o galiausiai skųsti jus policijai nebūtais dalykais.

Čia svarbu paminėti, kad ši situacija nėra rašytojo vaizduotės vaisius. Tai tikra istorija, prieš 10 metų nutikusi žinomo vokiečių leidinio Der Spiegel redaktoriui, šios knygos autoriui. Tiesa, jis pats pripažįsta, kad realybėje situacija baigėsi kitaip – kur kas mažiau dramatiškai. Tuo tarpu knyga gimė ne tik iš noro pasidalinti patirtimi, bet ir iš galvoje nerimusių pasvarstymų – kas būtų jeigu būtų.

Visgi nerimą keliančio kaimyno istorija, yra tik knygos paviršius, iš tiesų ji pasakoja kur kas daugiau ir nagrinėja svarbius moralės klausimus bei etines problemas.

Seniai buvau skaičiusi ką nors panašiai įtempto. Ši knyga yra puikus psichologinio trilerio pavyzdys ir vienas geriausių žanro egzempliorių. Skaitant nepastebimai imi muistytis, karts nuo karto išpila šaltas prakaitas ir nuolat turi kovoti su noru žvilgtelėti į sekantį puslapį, nes tiesiog negali sutvardyti smalsumo – kas bus toliau. Moteris lange apibūdinama kaip tamsi, paslaptinga ir kinematografiška – sutikčiau su visais šiais epitetais, ypatingai su paskutiniuoju. Girdėjau, kad vos knygai pasirodžius, kino studija įsigijo teises kurti filmą pagal šį kūrinį. Manyčiau, kad su scenarijumi ilgai vargti nereikės. Rašymo stilius išties primena filmo scenas. Skaitant galvoje siužetas sukasi tarsi kokybiška įtempta kino juosta, kupina netikėtų siužeto vingių ir staigmenų.

Šiais metais nuolat susiduriu su Suomijos rašytojų kūryba. Iš pradžių buvo Gunda, Suomijos tinklaraštininkų geriausiu išrinktas romanas. Vėliau Vandens skonis, labai įsimintina paauglių auditorijai skirta knyga. Ir galiausiai į mano rankas pakliuvo Kai baigiasi laikas ir paliko tikrai labai stiprų įspūdį. Užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai su savimi nešiojausi liūdesį ir daug mąsčiau apie knygoje paliestas rimtas problemas – susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų, patyčias, aplinkosaugos klausimus. Iš esmės tai, kad knyga ilgai nepalieka emociškai apie ją pasako labai daug – šis kūrinys neabejotinai keliaus į geriausių šių metų skaitinių sąrašą.

Pagaliau susipažinau su Bukowski. Ironiška, kad pirmiau į mano akiratį pateko jo vardo baras Vilniuje, o tik po to knygos. Girdėjau, kad Bukowski buvo beviltiškas girtuoklis ir maištininkas, tad spėčiau, kad romaną Paštas jis parašė apie save. Iš esmės ši knyga pasirodė esanti tai, ko ir tikėjausi – istorija apie pusamžį vyrą, nepripažįstantį jokių visuomenės normų, o savo liūdesį ir beprasmybės jausmą nuolat ir gausiai skandinantį alkoholyje. Aš nesitikėjau tik vieno dalyko, kad bus taip juokinga.