Tai knyga apie viso gyvenimo kelionę, geografine ir dvasine prasne. Veiksmas vyksta ilgiau nei 50 metų ir rutuliojasi dviejuose žemynuose. Klajonių metai sužavėjo ne tik labai natūraliai pateiktomis istorinėmis detalėmis, bet ir personažų gilumu.

Man atrodo, kad esu skaičiusi nemažai iš pirmo žvilgsnio panašių knygų, kurias vertinu labai vidutiniškai. Istorinio konteksto dėka iš jų galima šį tą išmokti, o visa kita, ypač meilės istorija, būna gana banali. Šiame kontekste į galvą šauna Santa Montefiori ir jos Dvasių medis, su kuriuo ryšio tikrai neatradau.
Tačiau Allende, kažkokiu magišku būdu, rašydama lengvą tekstą, sugeba istoriją pakylėti į aukštesnį lygį. Tie kurie jau esate susipažinę su autorės kūryba turbūt nenustebsite, o man ši knyga – tikras atradimas!

Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.

Šis kūrinys yra atsakymas į klausimą, kodėl pasauliui reikia rašytojų – kas jei ne jie užkonservuotų ir į knygą lyg į stiklainį sudėtų atsiminimus. Ne tik nuosavus, bet ir tuos kitus, mūsų kolektyvinei pasąmonei priklausančius. Lizos butas man yra trečioji autorės knyga ir kol kas pati artimiausia. Šiame kūrinyje radau daug širdžiai mielų praeities detalių, nors ir nesu iš Kauno.

Iš tiesų man patiko ne tik atsiminimų dalis, sužavėjo pats pasakojimo principas. Daugiausia dėmesio čia skirta ne kažkokiems itin svarbiems gyvenimo įvykiams, o kasdienybei – juk būtent per ją atsiskleidžia gyvenimo grožis ir prasmė. Aš pati kažkodėl ryškiausiai atsimenu regis visiškai nereikšmingus vaikystės fragmentus, pavyzdžiui – einu šaligatvio borteliu, saulė šviečia, o aš galvoju, kad 7 metai yra geriausias amžius gyventi. Būtent per panašius patyrimus papaskota Lizos butas istorija – tai kas daugeliui iš mūsų kartais sušmėžuoja pro atsiminimų rūką, Vaiva Rykštaitė sudėliojo į linksmą ir gražią istoriją, kurioje lengva atrasti save. 

Ši knyga mane privertė susimąstyti ir galutinai išsigryninti vieną tiesą – literatūroje man visgi svarbiausia ne kas papasakota, bet KAIP. Aušvico tatuiruotojas istorija yra įspūdinga, žiauri, įkvepianti, skaudi ir svarbiausia – tikra! Džiaugiuosi, kad ji buvo išgirsta ir užrašyta. Nepaisant to, man buvo labai sunku skaityti knygos tekstą – jame nepaprastai trūko gyvybės ir kokių nors literatūrinių raiškos priemonių. Turtingas turinys ir skurdus raiškos būdas – toks didelis šios knygos kontrastas.