Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas pavadintas amerikietiškuoju Orwell’u. Tikrai radau paralelių su 1984. Katės lopšys panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo. Sakyčiau tai dar vienas privalomas skaitinys besidomintiems viešąją ir tarptautine politika.

Beje, kadangi man skaitant Katės lopšys vyko intensyvi kova dėl prezidento posto ir kandidatai buvo tardomi įvairiausiais klausimais, atkreipiau dėmesį, kad Ingrida Šimonyte šią knygą įvardino, kaip vieną įsimintiniausių. 

Apie šią knygą buvau girdėjusi begalę teigiamų atsiliepimų, bet visvien nesitikėjau, kad bus TAIP gerai. Lopšinė mane sukrėtė ir paliko turbūt neišdildomą įspūdį. Juk nedažnai būna taip, kad skaitant imi gailėtis visų knygos herojų, jausti skausmą dėl to kaip susiklostė tiek teigiamų, tiek neigiamų personažų gyvenimai. Kitaip tariant, tikėjausi gana vienpusišos istorijos apie klastingą auklę, gavau kūrinį apie skirtingas vienatvės ir motinystės spalvas. 

Mirtis yra nelengva tema, bet George Saunders pavyko puikiai. Linkolnas bardo yra knyga, kurią pavadinčiau novatoriška. Bent man niekuomet panašaus iki šiol neteko skaityti. Kaip bardo budistiniuose raštuose yra tarpinė būsena tarp mirties ir naujo įsikūnijimo, taip ši knyga yra biografinio ir grožinio kūrinio sintezė, kažkas per vidurį tarp kroniką primenančio teksto ir literatūrinės kalbos. 

Šios knygos viršelis yra tema, kurios šįkart niekaip nepavyks apeiti. Jis labai tinka Naktis virš Tanžero siužetui ir yra toks stilingas ir malonus akiai – net neabejoju, kad turės svarią įtaką šios knygos pardavimams.

Paėmus į rankas Naktis virš Tanžero, lūkesčiai automatiškai projektuojasi į retro psichologinį trilerį, alsuojantį įtampa ir Maroko karščiu. Kūrinys lyg ir pateisina juos, bet tikrai ne iki galo. Šįkart tikrai justi, kad knyga yra pirmas rašytojos kūrinys – į akis krinta nemažai trūkumų.