Apie šią knygą buvau girdėjusi nemažai ir lūkesčiai buvo dideli. Dažniausiai tai nėra labai parankus kontekstas knygai, taip nutiko ir šį kartą. Man labai patiko kūrinio idėja plačiąja prasme – tai ne tik istorija apie vienos moters pabėgimą nuo žiauraus vergvaldžio, bet pamąstymai apie laisvę apskritai. Taip pat rašytojo užmojis, pagalbos pietinėse JAV valstijose kenčiantiems vergams tinklą, kuris buvo vadinamas požeminiu geležinkeliu, paversti tikru geležinkeliu su traukiniais ir vagonais man pasirodė įspūdingas ir žavintis.

Kita vertus, baigus skaityti ilgai mąsčiau ko man pritrūko iki puikaus knygos įvertinimo. Galiausiai supratau – knyga labai stipri idėjiškai ir labai silpna jausmų atskleidimo plotmėje. Regis į visus įvykius žiūrima iš emocinio atstumo, atsiribojus. Aš tikiu, kad tai buvo sąmoningas rašytojo pasirinkimas, bet man, knygos vertę suvokiančiai pagal tai kaip jautriai ir giliai ji sugeba perteikti, leisti pajausti, išgyventi istoriją, Požeminis geležinkelis man pasirodė per daug šaltas, atitolęs ir monotoniškas.

Tai knyga kuri pasirodys artima visiems overthinker’iams arba kitaip – mėgstantiems permąstyti dalykus – dar ir dar kartą. Griovio herojus, Amsterdamo miesto meras gyvena savo gan ramų ir sėkmingą gyvenimą, kol jo protas neužsikabina už regis eilinio jo žmonos ir mero pavaduotojo pokalbio fragmento. Begalę kartų persukdamas šį trumpą pašnekesį savo mintyse tarsi įrašą, jis panyra į abejonių ir įtarumo liūną, arba galbūt labiau tiktų sakyti griovį, iš kurio kelio atgal į pradinį tašką nebėra.

Skaitant Griovys visą kūrinį įtemptai svarstai ar pagrindinis veikėjas paranoikas ar tiesiog labai įžvalgus žmogus. Ir Herman Koch gerai išlaiko įtampą šiuo klausimu iki pat pat paskutinio puslapio.

Norisi pasidžiaugti, kad pastaruoju metu man sekasi ir į rankas pakliūna tikrai dėmesio vertos knygos. Laukinis yra tokia pati stora ir gera, kaip neseniai įveikti Šviesuliai. Visų pirma mane iškart papirko užrašas ant šios knygos viršelio. Guillermo Arriaga čia pristatomas kaip filmo Babelis scenarijaus autorius. Juk tai vienas geriausių mano matytų filmų! Kitas dėmesį patraukęs faktas yra tai, kad šią knygą autorius rašė beveik šešis metus ir sudėjo spalvingiausias vaikystės patirtis.

Užbėgdama įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad šios informacijos sukelti lūkesčiai pasitvirtino. Knygos siužetas primena mylimo filmo idėją, kadangi čia persipina kelios iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos. Taip pat, skaitant jaučiasi, kad Laukinis yra ne skubos darbas, o išgyventa knyga. Turbūt labiausiai man įstrigęs šio kūrinio bruožas – tiesiog užburiantis tikroviškumas. Ir dabar, jau užvertusi paskutinį knygos puslapį, jaučiuosi tarsi šiek tiek pagyvenusi Meksikoje ir apčiuopusi maištingą XX a. septinto dešimtmečio dvasią. 

Kur tada buvo tavo Dievas yra pasakojimas apie vieno žmogaus dvasinį virsmą ir kelionę pokyčių link. Bent mano aplinkoje panašių, gal tik mažiau dramatiškų istorijų gausu. Susidaro įspūdis, kad artėjant maždaug 30-mečiui (aišku nebūtinai) žmonės pagaliau nusimeta paviršutiniškumą, ima knaisiotis savo viduje, kelia gyvenimo prasmės ir tikslo klausimus, kritiškai ir tarsi naujų žvilgsniu vertina tai, kaip iki šiol gyveno.

Priklausomai nuo pradinės situacijos, vieniems šis etapas praeina sąlyginai švelniai – pakanka kelionės į Rytus, atsisakyti keletos žalingų įpročių ar iš naujo atrasti pomėgius. Kitiems gi baigiasi kur kas drastiškiau – kardinaliu gyvenimo būdo, draugų rato ar veiklos pakeitimu. Kaip taisyklė šiuo etapu žmonės ieško pagalbos – pagaliau ryžtasi psichoterapijai, susidomi Rytų filosofija, o kartais ima ieškoti to, ką būtų apibendrintai įvardinti Dievu. Taip nutiko šios knygos herojui Sausiui ir jis apie tai parašė knygą.