„Tai knyga, kurios labai laukė visas gausus Hario Poterio fanų būrys. Iš pirmo žvilgsnio Hario Poterio istorija vaikiška, tačiau su šiuo pasakojimu užaugo jau kelios kartos gerbėjų, kurie dabar jau patys augina vaikus. Dėl šios priežasties jau suaugę skaitytojai laukė istorijos tęsinio ne ką mažiau, o gal netgi dar labiau nei vaikai ar paaugliai. Pati būdama 29 metų savo bendraamžių tarpe turiu labai daug ir kur kas “aršesnių” Hario Poterio gerbėjų ir turbūt nieko per daug nenustebinsiu, kad su malonumu perskaičiau ilgai lauktą istorijos tęsinį Haris Poteris ir prakeiktas vaikas. 

Knyga, kurios neįmanoma vertinti

Kalbėti apie tai gera ar bloga ši knyga yra beprasmiška. Visus pasaulio žmones galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie skaitė septynias Hario Poterio knygas ir tuos, kurie to dar nepadarė (aš labai rekomenduočiau, kad ir kiek jums metų). Pirmieji šią knyga vis vien anksčiau ar vėliau norės perskaityti, kita dalis net ir netyčia paėmę ją į rankas, vis vien nė velnio nusuprastų ir po kelių puslapių sviestų knygą į šalį. Tam, kad galėtum skaityti Haris Poteris ir prakeiktas vaikas reikia jau būti pažengusiu magijos pasaulio žodyno vartotoju ir visus veikėjus pažinoti, kaip savo artimus. Tuos, kurie netyčia susidomėtų taip pat, tikiu, atbaidytų ir neįprasta ir skaityti ne per daug maloni pjesės forma.

„Pristatant Hannah Kent “Geruosius žmones”, šalia tokių vaizdingų epitetų kaip “reto grožio grynuolis”, nuolat minima pirmoji autorės knyga “Paskutinės apeigos”. Šis kūrinys pelnė autorei begales pagyrų ir visuotinį pripažinimą, bei greičiausiai ir atsakomybę nenuleisti kartelės ateityje. Su pirmąja autorės knyga man susipažinti neteko, tad priešingai nei daugelis pažintį su rašytoja pradėjau nuo “Gerųjų žmonių” ir jokių išankstinių lūkesčių.

Tai nėra lengvas ir malonus skaitinys

Jei reikėtų knygą apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų slogi atmosfera, įtampa ir nelaimės nuojauta. Skaitydama knygą pamaniau, kad Hannah Kent būtų galima pavadinti literatūriniu Lynch’u (režisierius David Lynch, serialo Twin Peaks autorius, savo filmuose meistriškai kuriantis mistišką atmosferą). Regis knygoje mažai realaus veiksmo, tačiau įtampa subtiliai kuriama mažų detalių – žvilgsnių, nuojautų, nepasakytų žodžių – pagalba. Autorė paliečia ir narplioja plačią ir labai įdomią temą – kaip senovėje buvo suvokiamos psichinės ligos ir sunki fizinė negalia. Sergantys, kitokie žmonės geriausiu atveju galėjo būti suvokiami kaip dievo bausmė arba dar blogiau, pavojus visai bendruomenei. Skaitant knygą aplanko dvejopi jausmai. Nors siužetas ir pasakojimo detalumas nepaprastai įtraukia, įveikus keletą skyrių kyla noras “pailsėti” ir vėl įleisti į savo gyvenimą šiek tiek šviesos.

Ši knyga – dar viena maloni staigmena lietuviškų knygų padangėje. Turiu prisipažinti, kad iki šiol tautiečių išleistas knygas buvau šiek tiek nepelnytai nuvertinusi, o dabar jos mane stebina viena po kitos. “Pietinia kronikos” didžiausias išskirtinumas tas, kad ji parašyta žargonu. Taip, visa knyga parašyta taip, tarsi savo memuarus būtų išdėstęs praeityje gerai žinomas veikėjas (vienos radijo stočių sukurtas personažas) Saulėnas. Iš pradžių skaityti sunku, bet įsijausti labai lengva ir netrukus ne tik, kad skaityti sekasi sklandžiau, bet ir šiaip ima atrodyti, kad tuoj pati duotum šiaulietiško bazaro.

Linksmybės

Didžiausias knygos privalumas – ji tikrai nuoširdžiai juokinga. Ir tai sakau aš, žmogus, turintis gan specifinį humoro jausmą ir kuris yra tikrai gana sunkiai prajuokinamas ir nesupranta nei vieno anekdoto. Tai šioje knygoje man juokingų vietų buvo apsčiai. Ir taip juokinga greičiausiai yra todėl, kad didžioji dalis situacijų yra artimos ir suprantamos, susijusios su sunkiais pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tuo labiau, kad ir laiko praėję nemažai, kad galima nuoširdžiai pasijuokti iš to, kas tuomet atrodė rimta ir sudėtinga.

Na štai, su apmaudu užverčiau paskutinį Silva Rerum IV puslapį. Knygos gale aptikau Norvaišų šeimos medį – skaitant būtų visai pravertęs, nes nori nenori, tačiau keturias kartas siekianti giminės istorija pradėjo painiotis mano galvoje. Situacijos nepalengvino ir pradėję kartotis veikėjų vardai. Nepaisant to, būčiau labai laiminga jei giminės šakelės tęstųsi ir nusidriektų į XIX a. Lietuvą, o Kristina Sabaliauskaitė toliau rašytų Silva Rerum knygas. Aš jas pirkčiau ir laiminga skaityčiau.