Trumpai, stipriai ir klasiškai. Apie peles ir žmones yra glausta istorija, fragmentas iš dviejų vyrų gyvenimo. Apysakoje John Steinbeck spėja nupiešti dar vieną amerikietiškąją svajonę ir su ja kontrastuojantį skurdą realybėje. Jei Rūstybės kekės buvo labiau apie šeimą, tvirtą lyg kumštis, tai šį kartą knyga yra apie draugystę ir jos ilgesį, apie tai, kaip mums visiems reikia gražios istorijos apie ateitį, kuri padėtų ištverti kasdienybę. 

Apie peles ir žmones nukels į XX a. JAV laikinų ūkių darbuotojų, neturinčių nuosavo turto, realybę. Galima suprasti, kad kalbama apie Didžiosios depresijos metus. Tačiau, kaip ir privalo tikra klasika, apysaka kalba apie pamatines vertybes ir gana skaudų jų susidūrimą su realybe. 

Tai antroji mano skaityta autorės knyga. Atsimindama Prašau pasirūpink mama, darau išvadą, kad ji mėgsta graudinti ir kurti istorijas, iš kurių palengva ir subtiliai sklinda sielvartas. Ri Džinė yra apie savos tapatybės paieškas, tėvynės ir mylimų žmonių ilgesį. Knyga taip pat labai daug duoda Pietų Korėjos (o kadangi veiksmas vyksta XIX a. Pabaigoje – Česono Karalystės) istorijos ir kultūros suvokimui. O staigmena – veiksmo persikėlimas į Paryžių, kuriame Proust’o laikų Prancūzija ir beveik tokie patys snobiški aukštuomenės ir diplomatų vakarėliai. 

Ri Džinė – melancholiška moteris, daug skaitanti ir lojali, nugyvenusi tiems laikams tiesiog neįtikėtiną gyvenimą. Šią istoriją ikvėpė realūs istoriniuose šaltiniuose paminėti įvykiai. Tiesa, jie aprašyti glaustuose poroje puslapių – o visa kita, kaip autorė prisipažįsta, vaizduotės vaisius, ką iš tiesų turėjo išgyventi Ri Džinė. Vietomis aš jaučiau tas istorijos spragas, tačiau, didžiąją dalimi, mielai pasinėriau į egzotišką pasakojimą. 

Kaip puikiai šiai knygai tinka pavadinimas. Gal net labiau nei originalas – An American marriage. Nuojautos ima intriguoti jau nuo pirmųjų puslapių ir švelni įtampa juntama skaitant visą kūrinį. Tai knyga, kelianti klausimus apie tai, kas yra santuoka, kas lemia jos tvirtumą ar laikinumą. Nors Nuojautos tarsi sukasi apie vieną pagrindinę porą – Rojų ir Selestiją, jų tėvų istorijos puikiai papildo siužetą ir pateikia labai skirtingų santuokų paveikslą. 

Kitas šios knygos sluoksnis yra apie tai, ką reiškia būti juodaodžiu šiuolaikinėje (JAV) visuomenėje. Šiuo atžvilgiu knygą rikiuočiau prie Mergaitė, moteris, kita, Maži svarbūs dalykai, Mano istorija, Auksinės šaknys. Nuojautos yra gražiai parašyta, labai jautri, nuoširdi, nenusaldinta istorija apie meilę ir ilgalaikius santykius. Nemaža dalis istorijos pateikta laiškų formatu, kas prideda papildomo žavesio. Linkiu išbandyti ir užduoti sau klausimą – ar lauktumėte savo antrosios pusės… 12 metų? 

Dabar aš žinau, kaip jaučiasi vidutinės amžiaus krizės ir depresijos kamuojamas europietis, pasiturintis vyras. Atrodo, kad žinau taip gerai, kad net skauda ir šiek tiek norisi atskaityti viską, ką patyriau. Serotoninas, be abejonės, yra meistriškai parašyta knyga. Tai sukrečiančiai tikroviškas, ironiškas, vietomis šmaikštus, juodojo humoro kupinas kūrinys. Tik kažkodėl ranka nekyla sakyti, kad man labai patiko ar buvo malonu skaityti. Nors ir negalėjau nuo knygos atsiplėšti, buvau prikaustyta ir pasibaisėjusi. Perskaičius knygą dar ilgai atrodė, kad viskas gyvenime yra beprasmiška ir sunkoka iš tos būklės buvo išeiti. 

Serotoninas yra viena tų knygų, kurią nedrąsu rekomenduoti. Panašiai kaip Mažas gyvenimas. Daugelis žmonių gali nesuprasti, kodėl tuos visus gyvenimo žiaurumus ant jų užsiundei. Šį kartą, čia nėra fizinio žiaurumo, tik sunki, slogi, tarsi juodžiausia naktis depresija ir egzistencinė tuštuma. Šioje knygoje asmeninė drama supinama su nusivylimu vakarietiškomis vertybėmis ir kultūra apskritai. Taip pat, tai ir socialinė kritika visuomenės santvarkai, kur vis sparčiau, tarsi užkratas plinta vienatvė. Taigi, tik jums patiems nuspręsti ar pasiryšite šiam literatūriniam išbandymui. 

“… tiesiog paprasčiausiai, paprastų paprasčiausiai šiam pasauliui iš pat pradžių priklausiau labai ribotai, o paskui vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai neliko nieko, kas galėtų sustabdyti mano krytį.”