Koks atmosferiškas romanas – šaltas, paslaptingas, melancholiškas. Ledo rūmas svarbiausia tikrai ne siužetas, kuris čia tarsi užuomina, lyg sapnas. Atrodo, kad iš tiesų pagrindinis veikėjas čia galėtų būti užšalęs krioklys, pavirtęs ledo rūmu ir šalčio sukaustytas mažas Norvegijos kaimelis – tiek daug dėmesio skirta poetiškiems gamtos aprašymams.

Knyga, beje, nesunkiai galėtų būti priskirta paauglių literatūrai. Dvi vienuolikmetės mergaitės čia užmezga neįprastą ryšį, kuris tampa svarbiu išbandymu. Man regis, autorius siekė aprašyti sunkiai nusakomą pokytį, vaiko perėjimą į suaugusių pasaulį. Kūrinys parašytas labai subtiliai, bet mano skoniui kiek per šaltai ir glaustai. Galbūt knyga būtų kur kas stipresnė apysaka nei romanas. 

„Dabar teks stoti akis į akį su nežinomybe, kuri tokiais vakarais kaip šis, alsuoja į nugarą.“

Jei pasiilgote istorijų, kurias skaitant galima išleisti susikaupusias ašaras, atkeliauju aš su pasiūlymu. Skaičiau Kai regiu tave, ir dvi mano asmenybės pusės pykosi. Viena sakė – banalu, kita – kaip miela. Istorija man priminė visus tuos panašaus tipo filmus – P. S. Myliu tave, Užrašų knygutė, Viena diena. Ir taip, tai nebus knyga, kuri sudrebino Jūsų pasaulį, bet jei norisi ko nors romantiško ir atostogų knygos tipo, tuomet kodėl gi ne? 

Pagrindinė idėja priminė Nemirtingieji, tik čia pagrindinis veikėjas sapnų pagalba gali žinoti ne tik mirties datą, bet ir kitus visiškos atsitiktinius dalykus apie savo mylimus žmones. Kaip tikriausiai nujaučiate, gyvenimas ir santykiai tokiu atveju gali tapti šiek komplikuoti. Gerai, ne šiek tiek. 

Ši dalis yra dedikuota meilei ir netekčiai. Suredaguota ir išleista, beje, jau po rašytojo mirties. Todėl pilna neatitikimų ir nenuoseklumų, dėl kurių visai nesinori pykti. Dingusi Albertina savo stiliumi priminė labiausiai iš viso ciklo sužavėjusią antrąją dalį Žydinčių merginų šešėlyje. Čia iki smulkiausių niuansų išgvildentas kiekvienas jausmas ir būsena, taip kaip sugeba tik šis rašytojas. 

Galbūt jausdama, kad ši skaitymo avantiūra artėja į pabaigą, matydama netoliese finišo tiesiąją, skaičiau lengviausiai ir labiausiai besimėgaudama iš visų iki šiol Prarasto laiko beieškant dalių.

„Mūsų meilė susilpnėja kitiems žmonėms ne dėl to, kad jie mirę, o todėl, kad mirštame mes patys.“

Koks didelis kontrastas tarp dviejų skaitytų Samantos Schweblin kūrinių. Prieraišumo laisvė atėmė žadą, o štai Stiklo akys – smarkiai nuvylė. Matyti, kad ryšio tarp žmonių tema autorei artima. Apie tai dažniausiai smagu skaityti ir man. Deja, šiame kūrinyje santykiai tarp nepažįstamų, futuristinio žaislo sujungtų žmonių, praplaukė paviršiumi. O didžiausiu trūkumu man pasirodė visiškai neįtikinama kūrinio koncepcija. 

Pamaniau, kaip simboliška, kad knyga nugarėlės lyginama su Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimu. Perskaičius pastarąją liko panašus jausmas – aš nepatikėjau šių pasaulio realumu – man pritrūko argumentų, kaip tai galėtų būti įmanoma. Mačiau palyginimų su Black Mirror – Mano vertinimu serialas kur kas stipresnis ir kapsto nepalyginamai giliau.