Tai pirmoji autorės knyga išversta į lietuvių kalbą, o aš tikiuosi, kad jų bus daugiau. Tokie smulkūs dalykai stebino žodžių taupumu ir sugebėjimu minimaliame tekste sutalpinti didelę prasmę. Atrodytų paprasčiausias Kalėdų laukimas vienoje airių šeimoje, tačiau šis kūrinys pasakoja ir apie ilgai nutylėtus šeimos įvykius, tikrumo ir prasmės ilgesį, progą pasireikšti gerumui. 

Kaip suprantu, autorę parašyti šią knygą visų pirma įkvėpė noras papasakoti apie Magdalenos skalbyklas arba prieglaudas pastojusioms netekėjusioms moterims, Airijoje dėl jų dar palyginti neseniai buvo kilęs didelis skandalas, atvėręs siaubingą ir ilgai slėptą tiesą apie įvykius jose. Tiesa, Tokie smulkūs dalykai šiuos įvykius paliečia kaip įmanoma subtiliau. Taip, kad negali neišleisti susižavėjimo atodūsio perskaičius šią trumputę tobulą knygą. 

„Būdavo naktų, kai gulėdamas su Alina Ferlongas aptardavo tokius smulkius dalykus.“ 

Italo Calvino, kur tu mano gyvenime buvai anksčiau? Nors pažintį su autoriumi pradėjau nuo netradicinės knygos, likau sužavėta. Markovaldas yra 20 apsakymų rinkinys, o taip pat – pagrindinio herojaus – paprasto, naivaus, neturtingo, kvailoko ir nuolat į absurdiškas situacijas patenkančio – vardas. Jei gerai pamenu, Pavilijono knygų savaitgalio ir knygos pristatymo metu, buvo užsiminta, kad knyga iš pradžių turėjo būti skirta vaikams. Tačiau ne veltui tapo platesnei audoitorijai skirtu kūriniu. Paprastučiai, trumpi ir lengvi, situacijų komediją ir vaikų literatūrą primenantys etiudai byloja gyvenimiškas tiesas ir padeda labai jautriu žvilgsniu pažvelgti į autoriaus piešiamą ir mus supantį pasaulį.

Beje, labai gražiai Italo Calvino kūrybą apibendrina knygos gale pateikta jo paties citata: 

“Mano kūrybos metodas dažnai būdavo sunkio atėmimas. Bandžiau atimti sunkį tai iš žmonių, tai iš dangaus kūnų, tai iš miestų; labiausiai stengiausi atimti sunkį iš pasakojimo struktūros ir kalbos“. 

Tai knyga, kuri primena vieną svarbiausių dalykų gyvenime – svarbiausia požiūris. Tie patys dalykai, lygiai tas pats gyvenimas gali atrodyti visiškai kitaip, priklausomai nuo vertinančio žvilgsnio. Vidurnakčio biblioteka nukelia į mistinę, simbolinę vietą, kur lentynose guli visi įmanomi mūsų gyvenimai, kurių scenarijai kinta priklausomai nuo pasirinkimų. Ir tikrai buvo smalsu, kartu su pagrindine veikėja Nora kišti nosį į įvairias to paties gyvenimo versijas, kuriuos diktuoja vis kiti sprendimai ir praleistų galimybių ištaisymas. 

Bet. Per dažnai šią knygą skaitydama kartojau sau “na jau” ir “kur gi ne”, galėjo autorius truputį originaliau su tom neišsemiamom galimybėmis pažaisti, o ir psichologine prasme knyga labai jau iš supaprastintos pozicijos žvelgia. Nepaisant to, Vidurnakčio biblioteka yra jauki, kaip tas jau kelis kartus per Kalėdas matytas filmas. Suprantu, kodėl žmonės pasiduoda jos žavesiui ir kokią žinutę čia atranda. 

„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime.