Dabar jau suprantu, kodėl pasirodžius knygai niekur nebuvo galima rasti jos aprašymo ir trumpo siužeto pristatymo. Apie Sfera buvo galima išgirsti tik iš žymių žmonių komentarų. Tuo tarpu sprendimą, imti į rankas ar ne šią lietuviškos literatūros naujieną, teko priimti beveik aklai. Viena iš tokios strategijos priežasčių galėtų buvo tokia – apie šią knygą ką nors trumpai parašyti taip sunku, kad nei vienas leidyklos darbuotojas nesutiko to imtis. Ir aš nežinau, ką rašyčiau ant šios knygos nugarėlės.

Sfera man pasirodė komiška ir absurdiška, sunkiai leidžianti prisiliesti prie kažkokios pagrindinės minties ir kūrinio prasmės. Nepaisant to, labai įtraukiančiai, vietomis labai gražiai ir šmaikščiai parašyta. Sutinku, kad lietuvių kalba dar niekas taip nerašė ir naujų formų ieškojimas yra puiku. Bet. Kai vieno autoriaus interviu metu išgirdau, kad jis kūrinį mato kaip psichologinio trilerio, istorinio romano ir lengvos kriminalinės dramos mišinį, nustebau. Mano akimis knyga iki šių žanrų labai sunkiai „traukia“. 

Kodėl ši knyga tokia populiari? Nes duoda lengvus atsakymus, o juos žmonės mėgo ir mėgs. Literatūrinė prasme, kaip grožinis kūrinys Dievas visada keliauja incognito manau turi mažai potencialo sužavėti. Viskas čia aišku ir paprasta – dėstymas, siužetas ir personažai – tarsi jau daug kartų kažkur matyti ir girdėti.

Aš įsivaizduoju, kad žmonės Dievas visada keliauja incognito įsimyli kaip savipagalbos knygą – nes gyvenimą pakeisti čia taip lengva – kelios užduotėlės ir op! Bet mano įsitikinimu, viskas yra ne visai taip. Iš tiesų problemos ir sunkumai sprendžiami atkakliu darbu su savimi ir neretai psichologo kabinete. Knygos, žinoma, gali suveikti kaip terapija, bet tikrai ne tokios. Apibendrinus – jau užtenka pirkti ir rekomenduoti šią knygą. Yra geresnių!

Paprastumas

Jokių literatūrinių vingrybių – autorius ėmė ir papasakojo istoriją. Lyg ir buvo bandyta užsukti keletą kabliukų ir skaitytoją nustebinti, bet visvien akylesniam žmogui viskas bus lyg ant delno. O šiaip erzino stereotipai – nuo personažų ir jų pasirinkimų iki kitų įvykių. Viskas šioje knygoje yra banalu, kažkur girdėta ir tarsi pagal šabloną.

Kaip padėti sau

Ši knyga yra apie pokyčius. Pasak Dievas keliauja incognito vieną dieną esi ant savižudybės slenksčio, o visai netrukus, leidusis į paslaptingą avantiūrą problemos gali imti sutirpti. Knyga ragina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, atsisakyti aukos vaidmens, atrasti ryžto keisti tai, kas nepatinka. Skamba neblogai, bet tai, per kokį pavyzdį visa tai pateikiama, manau yra labiau žalinga nei naudinga.

Tokį lengvabūdišką požiūrį, aš matau kaip kenkėjišką, nes žmonės turėtų skaityti ir patikėti, kad psichoterapija ilgas ir neveiksmingas procesas, o štai šios knygos herojai ir jų praktika grysta prieiga išgelbės pasaulį.

Kodėl skaityti? Jei skaitote nedaug ir retai, ši knyga jus gali sužavėti ir leisti palengva pamilti skaitymą.

Kodėl neskaityti? Visiems kitiems, skaitantiems daugiau, bus per daug lėkšta, paprasta, nuspėjama, dažnai net absurdiška.

Patrikas Melrouzas kėsinosi sugadinti mano gana idealistišką požiūrį į britų aukštuomenę, suformuotą serialo Dauntono abatija ir anglų literatūros klasikos. Gerai, kad nepavyko, nes didžiąją dalį knygos mano protas ir jausmai tiesiog atmetė. Nors istorijos apie sunkią vaikystę ir tai, kaip zmones nepaisydami sunkumų kabinasi į gyvenimą mane dažniausiai žavi, šioji man buvo per daug puikybės ir prietarų. O jei rimčiau – teatrališkumo ir koncentracijos į tai, kas su personažu vyksta išorėje, o ne viduje.

Ir pripažinkim, sunku pamėgti knygą, kai joje nėra nei vieno teigiamo personažo. Tai turbūt plačiausia mano manyta kolekcija neigiamų, toksiškų, paviršutiniškų ir tokių atgarsių veikėjų sutalpintų vienoje knygoje. O didžiausias siaubas yra pagalvoti, kad iš tiesų realybėje pasitaiko, kad tarp tokių žmonių auga vaikai.

Praleidau vieną savaitę su Marta Skowronska – taip gyvenimo pradžioje vadinosi Jekaterina I – ir tai buvo nuostabu. Kai skaitydavau aplink tirpo pasaulis, o kai neskaičiau – reflektuodavau ir mintimis vis vien buvau su ja. Petro imperatorė tikrai pasakoja nepaprastą moters išlikimo istoriją. Maždaug kai gyvenimas tau pametėja ne kelias, o visą kalną citrinų, tu išsispaudi limonado ir išgeri jį imperatorienės soste.

Ne veltui klausydama Kristinos Sabaliauskaitės interviu užfiksavau, kad autorės akimis Jekaterina I buvo nepaprastai aukšto emocinio intelekto moteris. Būtent ši pagrindinės veikėjos savybė nepaprastai žavėjo skaitant knygą. Petro imperatorė yra apie nepaprastą išmintį ir suvokimą kas labiausiai tinka konkrečioje situacijoje, ką gali pakeisti ir ko ne. Iš esmės apie tai, kaip kovoti apie tai, kaip kovoti Dovydo ir Galijoto kovą. Taip pat apie skvarbų protą ir aukščiausio lygio diplomatiją, kuomet sugebi pasiųsti savo priešus n**** (šių ir stipresnių žodžiu knygoj netrūksta, bet apie tai vėliau), o jie patys eina ta linkme ir dar padėkoja.