Apie Murakami knygas kalbėti visuomet labai sunku. Skaitant kyla daug jausmų ir minčių, o jas suguldyti į popierių ir suteikti formą – sudėtinga. Nes Murakami kalba apie labai subtilias patirtis ir reiškinius, kuriuos dažnas supranta savaip, o juos taikliai apibūdinti gali tiktai genialusis japonų rašytojas. Nepaisant sudėtingumo, pabandysiu papasakoti savo įspūdžius apie 1Q84: Pirma knyga.

Turbūt atspėjote, kad šis kūrinys kūrinys yra George Orwell romano “1984” interpretacija. Sąsajos tarp abiejų knygų tampa aiškios tikrai ne iš karto – pirmiausia į akis krenta tik tai, kad veiksmas vyksta tais pačiais metais, na, o visa kita palengva aiškėja kūrinio eigoje.

Kaip pasakytų Murakami, skaitant 1Q84 laikas plečiasi ir minkštėja, įtraukia ir užliuliuoja taip, kad nesinori kada nors ją užbaigti. Dviejų pagrindinių veikėjų portretai labai įdomūs. Nors iš pradžių jų istorijos lyg ir neturi nieko bendro, palengva aiškėja įvairios sąsajos. Keistų situacijų kratinys palengva įgauna formą ir prasmę. 

Užrašiau apžvalgos antraštę ir galvoju, ar čia autorius taip subtiliai mus programuoja 2029 metams? Na, tokios mano mintys puikiai atskleidžia knygos efektą – visur pradedi matyti slaptas politines strategijas, kaip ir povandeninėmis srovėmis tekančius verslo magnatų pinigus, bei didžiosios kaimynės bandymus kištis į rinkimus ir juodąsias technologijas. Aš manau, kad būtent toks ir buvo Andriaus Tapino tikslas. Ne, greičiausiai ne Lietuvos vadovo postas. Įtarčiau, kad knyga Prezidentas gimė iš pilietinės atsakomybės ir intensyvių svarstymų kaip dar žmones priversti matyti ir suprasti daugiau to, kas vyksta Lietuvos politikoje, bei paraginti juos eiti balsuoti. 

Tai Pietų Korėjos rašytojos kūrinys, nukeliantis skaitytoją į daugeliu prasmių mums tolimą kraštą. Nepaisant to, skaitydama šią knygą aš nuolat galvojau apie lietuviškas močiutes. Būtent apie jas, o ne mamas. Nes tas joms būdingas besąlyginis pasiaukojimas, gyvenimas dėl kitų (dažniausiai vaikų), visiškai apleidžiant savuosius poreikius ir yra aprašomas šioje knygoje. Prašau, pasirūpink mama vaizduojama motinystės samprata niekuo nebėra susijusi su šiandieniniu suvokimu. Dabar mes, bent norėčiau taip manyti, nebeidealizuojame pasiaukojimo, ieškome balanso, suprantame kaip svarbu visų pirma “kaukę užsidėti pačiam”.

Tuo tarpu Prašau, pasirūpink mama yra iš kelių perspektyvų sudeliotas paveikslas žmogaus, mačiusio karo siaubus ir nepriteklius, iš gyvenimo nieko nereikalaujančio, bet besidžiaugiančio jo dovanomis, savo dienos neįsivaizduojančio be nuolatinio darbo ir sunkumų, nežinančio sąvokos poilsis ir laikas sau. Žiūrint į šį paveikslą kyla keistas atmetimo ir prielankumo, gailesčio ir pykčio jausmų mišinys. Tokie kontraversiški veikėjai ir istorijos, priverčiančios iš naujo susidelioti savojo požiūrio taškus, man visuomet yra geros knygos pavyzdys. 

Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.

Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon.