Greičiausiai esate girdėję apie Oskarą Šindlerį, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį gyvybę daugiau nei tūkstančiui žydų. Apie šią asmenybę ir jos drąsu poelgį parašyta knyga ir pastatytas garsus filmas „Šindlerio sąrašas“. O. Šindlerio veiksmai kardinaliai pakeitė daugybės žmonių ir šeimų gyvenimo istorijas, viena iš jų, Leono Leysono, aprašyta knygoje „Berniukas ant medinės dėžės“.

Knyga išleista 2013 m., tais pačiais metais kai mirė savo knygos taip ir nesulaukęs herojus. Po karo emigravęs į JAV, ten praleido likusį savo gyvenimą ir apie savo patirtus išgyvenimus pasakoti nemėgo. Net artimiausiems žmonėms neatskleidė savo gyvenimo istorijos, iki kol pasirodė filmas “Šindlerio sąrašas” ir juo susidomėjo žiniasklaida. Pradėjęs dalintis savo išgyvenimais, galiausiai nusprendė savo istoriją sudėti į knygą.

Pažintis su šia knyga prasidėjo nuo nemalonaus siurprizo – pasirodo to paties autoriaus knygos “Nesustok kelyje” tęsinys. Taigi, sugebėjau nusipirkti knygą nepastebėjusi šio fakto. Įšokti į istoriją ne nuo pradžių man švelniai tariant labai nesmagu, bet susiėmiau ir pradėjau skaityti. Ir nebuvo taip jau ir baisu. Knygos pradžioje pateikta trumpa apžvalga to, kas įvyko pirmojoje dalyje. Tuo labiau, kad ir veiksmo joje panašu daug nebuvo, o siužetas rutuliojosi ties dvasine pagrindinio veikėjo transformacija.

Tiesa sakant šiuo atžvilgiu ir antroji dalis panaši. Pagrindinis veikėjas Deividas pirmojoje dalyje išgyvenęs skaudžią netektį ir Himalajų kalnuose iš savo draugo išmokęs kaip filosofiškai žvelgti į gyvenimo iššūkius grįžta į savo gimtąjį Bostoną, kur išmintį perduoda panašią patirtį (netektį) išgyvenančiam draugui ir sutinka savo gyvenimo meilę. Taigi, jei reikėtų apibendrinti knygos siužetą, didžioji dalis jo vyksta veikėjams kalbantis ir diskutuojant apie dvi pagrindines temas: gyvenimą po didelio emocinio sukrėtimo ir porų santykius.

Knygoje neaptiksite nei veiksmo, nei gyvybingų dialogų, tačiau didaktišku tonu pateiktos gyvenimo išminties čia gausu. Tiesa sakant pastarosios man pasirodė per daug. Knygoje tikrai begalė gražių minčių ir pasitelkus kiekvieną iš jų būtų galima parašyti po gražų atskirą pasakojimą. Tačiau, kai jų tiek daug vienoje vietoje, sunku informaciją tinkamai sugerti. Kitaip tariant, jei gražios motyvuojančios mintys apie gyvenimą būtų patiekalai, tai ši knyga tikrai būtų Kalėdų pietūs pas seniai matytus giminaičius – visko tiek daug ir taip skanu, kad gresia persivalgymu.

Apibendrinti įspūdį, kurį man paliko Vaivos Rykšaitės knyga geriausiai galėtų Jane Austin frazė ‘If a book is well written, I always find it too short’, taigi, perskaičiau ir norėjau daugiau.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su autore, kuri buvo tokia maloni, kad greičiausiai baigsis visų jos knygų perskaitymu. Nors pati neseniai perkopė trisdešimtmetį, Vaiva Rykšaitė jau yra parašiusi keturias knygas, spėjusi pagyventi Milane, Londone ir Indijoje. Ši patirtis atsispindi ir knygoje – pagrindinė veikėja yra Londone įsikūrusi bei egzistencinę krizę ir laimingos meilės paieškas išgyvenanti lietuvė.

Kaip tikriausiai nujaučiate, knyga sukasi apie artėjantį trisdešimtąjį gimtadienį ir su tuo susijusį nerimą. Juk 30, tai kaip stebuklingas riboženklis, iki kurio tarsi viskas atleidžiama, o pasiekus šį magišką skaičių gyvenimas turi stoti į tobulai surikiuotas vėžes ir tapti aiškesnis. Jei ne – gyvenimo egzamino tarsi jau ir neišlaikei. Galima juoktis iš tokio požiūrio, tačiau iš tiesų mitas apie trisdešimtojo gimtadienio svarbą vis dar gajus ir kurstomas gausybės įvairių straipsnių, ką turite nuveikti/išmokti/suprasti iki kol pasieksite 30.

Jei jau skaityti šią knygą praėjus keturiems metams po jos išleidimo ir paskelbimo metų knyga, tai tik dabar. Sunku būtų rasti tinkamesnį laiką atsiversti debiutinę Andriaus Tapino knygą nei šios pirmosios liepos savaitės: Vilko valanda (arba didelis pavojus) ištiko legendos apie Vilniaus įkūrimą simbolį – Gedimino kalną, kurio šlaitas vis dar pavojingai šliaužia žemyn merkiamas beveik nesustojančio lietaus. Na o ir atmosfera vakarais lietui lyjant puikiai tinka tiek šiam romanui, tiek skaitymui apskritai.

Be to, ir gerbiamas knygos autorius neseniai buvo dėmesio centre dar daugiau nei įprastai – Lietuvos prezidentė rašytojui ir televizijos laidų vedėjui įteikė valstybinį apdovanojimą (geroji dalis), o pats apdovanotasis socialiniuose tinkluose plačiai nuskambėjo dėl rasistinio komentaro (ne tokia gera dalis).

Kalbant apie pačią knygą, visų pirma, esu dėkinga išmokusi apie naują fantastinio romano žanrą stimpanką (arba steampunk) – tai toks žanras, kuriam būdinga industrinė mechaninių išradimų ir istorinė ar išgalvota aplinka. Bent jau man buvo naujiena, kad toks apskritai egzistuoja, galbūt todėl, kad nesu didelė fantastikos knygų gerbėja. Daugiausiai mano iki šiol perskaitytą fantastikos knygų dalį sudarė Hario Poterio nuotykiai. Greičiausiai dėl šios priežasties skaitant manęs neapleido jausmas, kad skaitau lietuvišką ir suaugusiems adaptuotą šios knygų serijos versiją.