Kostiumų drama – antrasis Vaivos Rykšaitės romanas ir antroji autorės knyga mano rankose. Pernai susižavėjusi Trisdešimt, nusprendžiau susipažinti ir su ankstesniais rašytojos darbais. Nors Kostiumų drama didelio įspūdžio nepadarė, tačiau nenusivyliau ir santykį su autorės kūryba išlaikau tokį patį – Vaivos Rykšaitės rašymo stilius, humoro jausmas ir pasaulio suvokimas man artimas, tad nedvejodama skaitysiu ir kitas jos esamas ar būsimas knygas.

Kostiumų drama man pasirodė panaši į jau minėtą Trisdešimt. Atmetus kai kurias detales, netgi galima įsivaizduoti, kad aprašoma ta pati veikėja, tik skirtingais gyvenimo etapais. Jei Trisdešimt nagrinėjo, koks gyvenimas kai artėji prie šio įpareigojančio amžiaus, Kostiumų drama koncentruojasi į savęs ir savo vietos pasaulyje paieškas ankstyvoje jaunystėje. Bet apie viską iš pradžių.

Kraujas mėlynas nėra tradicinis istorinis romanas, kokio galbūt galima tikėtis perskaičius kūrinio anotaciją. Netradicinis jis laikotarpio pasirinkimu, rašymo stiliumi, atsiradimo istorija ir dar daug kitų dalykų.

Aplinkybės šios knygos skaitymui nebuvo palankios. Neseniai įveikiau Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum seriją ir kad ir kaip stengiausi to nedaryti, knygas nuolat lyginau. Rodos panašu – lietuvių autorių istoriniai romanai, nors iš tiesų skiriasi kaip diena ir naktis (čia labai švelniai tariant). Vien rašymo stilius skiriasi kardinaliai – ilgiausi prieš trumpiausius mano matytus sakinius knygoje. Kitus šio palyginimo rezultatus galėčiau apibendrinti taip: jei tarp šių knygų vyktų futbolo varžybos, tai Kraujas mėlynas būtų Vilniaus žalgiris, o Silva Rerum – Manchester United.

Svarbiausias faktas, kurį jums reikia žinoti apie šią knygą – ją parašė katė. Gerai, gal ir ne visai pati katė, bet ji papasakota iš būtent šio gyvūnėlio perspektyvos. JŠK (Jo Šventenybės Katė), Snieginis leopardas, Rinpočė ir daug kitų vardų turinti katė pasakoja savo neįtikėtiną istoriją ir dalinasi tuo, ką išmoksta stebėdama žmones ir patį Dalai Lamą.

Autorius

Na gerai, Dalai Lamos katė iš tiesų parašė David Michie. Šis žmogus yra parašęs gausybę knygų apie budizmą, meditaciją ir sąmoningumą. Jo knygų anglų kalba pavadinimai išties išskirtiniai “Budizmas gyvūnėlių mylėtojams”, “Budizmas skubantiems”, “Paskubėk ir medituok”, “Miau galia” ir pan. Skamba galbūt kičiškai ir popsiškai, tačiau perskaičiusi jo knygą supratau, kad šis žmogus tiesiog turi retą dovaną apie sudėtingus dalykus kalbėti lengvai, paprastai ir su gero humoro prieskoniu – beveik kaip pats Dalai Lama. Na ir žinoma, turbūt be galo myli ir supranta kates.

Santa Montefiore greičiausiai daugeliui pažįstama rašytoja. Į lietuvių kalbą išversta apie 15 jos romanų. Man tai buvo antroji rašytojos knyga, o perskaičius aplankė savotiškas deja vu jausmas.Įspūdžiai labai panašūs kaip ir po pirmosios ir jie nėra labai teigiami. Man ir pačiai iki galo neaišku, kodėl nusprendžiau antrą kartą bristi į tą pačią upę.

Čilė ir Anglija

Nors skaičiau tik dvi rašytojos knygas, numanau, kad Čilė ir Anglija, bei pagrindinių veikėjų blaškymasis tarp šių teritorijų yra jos kūryboje pasikartojantys motyvai. Kitame Santa Montefiore kūrinyje Dvasių medis labai panašiai, o gal net giliau esame supažindindami su mums tolimos šalies Čilės istorija bei kultūra, ir tai yra pagrindinis šių dviejų knygų privalumas. Kalbant apie Dėžutę su drugeliu, istorinio konteksto čia mažiau, tačiau gamtos aprašymai tiek Anglijoje, tiek Čilėje labai gyvi ir vaizdingi. Ne veltui pagrindinis veikėjas yra keliautojas ir kelionių knygų autorius.