Vienintelė istorija

Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.

Kapstantis atsiminimuose

Tai pirmoji mano skaityta Julian Barnes knyga ir tai, kaip šis žmogus rašo mane labai sužavėjo. Atminties objektyvumo galimybėmis dvejojantis, ne visai nuosekliomis nuotrupomis siužetą išbarstantis pasakojimo stilius man šiek tiek priminė Kazuo Ishiguro Dienos likučius. Kažkuo atsainus, nuo įvykių tarsi atsiribojęs pagrindinio herojaus balsas šiek tiek priminė John Irving romanų veikėjus.

Romaną sudaro trys dalys: pirmojoje sužinome kaip viskas prasidėjo, antrojoje kaip baigėsi, o trečiojoje kaip pagrindinis veikėjas, jau pats būdamas vyresnio amžiaus gyvena dabar. Kas įdomiausia, visos jos parašytos skirtingomis nuosakomis. Taip, įmanoma rašyti ir antrąja. Vienintelė istorija papasakota taip lengvai, regis be didelio dramatizmo, o paliečia giliai, truputį skauda ir liūdna, dar porą dienų pora dienų pabaigus skaityti knygą.

Meilė

Meilė – pagrindinė šios knygos tema. Turbūt reikėtų patikslinti, kad pirmoji. Turbūt svarbiausia Vienintelė istorija mintis ir yra apie šių stiprių jausmų paliekamą žymę žmogaus gyvenime. Ir turbūt svarbiausia nebūtinai pirmoji, o ta pagrindinė meilė.

Pirmoji meilė nulemia gyvenimą: bent tiek man pavyks suprasti metams bėgant. (...) Nors kartais pirmoji meilė sugildo širdį, ir kiekvienas, bandantis ją vėl atverti, neranda nieko, tik seną randą.

Knygos kontekstas – XX a. 7 dešimtmetis JAV, geriausiai žinomas kaip maišto, seksualinės ir kultūrinės revoliucijos dešimtmečiu. Ir rodos pagrindinė ašis čia turėtum būti tai, kokia stipri yra draudžiama meilė, bet taip nėra. Beveik ironiška, bet tokie netradiciniai, drastišku poros amžiaus skirtumu pasižymintys santykiai beveik nesulaukia visuomenės pasipriešinimo, regis prasprūsta mažo miestelio bendruomenei pro akis. Knygos varomoji jėga yra ne pasipriešinimas viešam pasmerkimui, o tarsi nusistebėjimas kokia netikėta, dažnai netgi patiems dalyviams, būna dviejų sielų giminystė.

Kaip griūna idealizmas
Taigi galiausiai tu išbandei meilės kietumą ir minkštumą, jausmus ir protą, tiesą ir melą, pažadus ir grasinimus, viltį ir ištvermę.

Ši knyga man pasirodė kaip puiki meilės evoliucijos iliustracija. Apie tai, kad dviejų žmonių jausmai niekada nebūna tolygūs, jie keliauja ratais ir spiralėmis ir kas būna, kai kažkuriame iš jų užstringi.

Tu prisimeni, kaip studentavimo laikais kažkas pasakė, kad jeigu nuleisi kartelę, niekada nesijausi nusivylęs. Kažin, ar čia nesama tiesos.

Dar manau, kad Vienintelė istorija labai gražiai atliepė mano pačios pastarojo mėto mintis, susijusias su jaunatviško idealizmo žlugimu. Kai esam švieži pilnamečiai mums atrodo, kad žinom viską, darysim geriau ir vyresni žmonės klysta, nes kažko neišmano. Ir tada kažkurios metu stukteli suvokimas, kad tai, kas vyksta tavo gyvenime tu jau kažkur girdėjai, kad ne viskas yra taip paprasta, kad kartojasi tiek kiek egzistuoja pasaulis ir visad tos pačios problemos teikdavo peno kūrėjams.

Meilėje viską tikra ir viskas melaginga; tai vienintelis dalykas, apie kurį neįmanoma pasakyti nieko absurdiško.

Dar knygoje yra ir keletas kitų, nors ir neplačiai, bet giliai paliestų temų – alkoholizmas, smurtas šeimoje. Ir visa tai sudėta į tą vienintelę, tikrai stiprią ir talentingą Julian Barnes istoriją.

Pasitaiko, kad sutinki porą, kur abu sutuoktiniai atrodo mirtinai įsipykę vienas kitam, ir tu negali įsivaizduoti, kas tarp jų bendro ir kodėl jie vis dar gyvena kartu. Bet, pasirodo, ne todėl, kad jie taip įprato, kad laikosi tradicijų ar jiems taip patogiau. O todėl, kad kadaise išgyveno savo meilės istoriją. Kaip ir visi. Ta istorija vienintelė.

Kodėl skaityti? Nes tai labai graži ir nebanali, literatūriška istorija apie tai kaip atsiranda, keičiasi, plyšta, trūksta ir visaip kitaip transformuojasi meilė. Taip pat apie tai, kas neišvengiamai atsitinka su 18-mečio pasaulėvaizdžiu ir žinojimu geriau.

Kodėl neskaityti? Kad ir kaip talentingai parašyta, tai vis vien istorija apie jauną vaikiną ir jam į mamas teoriškai tinkančią moterį.

Share: