Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.

Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon. 

Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.

Seniai buvau skaičiusi ką nors panašiai įtempto. Ši knyga yra puikus psichologinio trilerio pavyzdys ir vienas geriausių žanro egzempliorių. Skaitant nepastebimai imi muistytis, karts nuo karto išpila šaltas prakaitas ir nuolat turi kovoti su noru žvilgtelėti į sekantį puslapį, nes tiesiog negali sutvardyti smalsumo – kas bus toliau. Moteris lange apibūdinama kaip tamsi, paslaptinga ir kinematografiška – sutikčiau su visais šiais epitetais, ypatingai su paskutiniuoju. Girdėjau, kad vos knygai pasirodžius, kino studija įsigijo teises kurti filmą pagal šį kūrinį. Manyčiau, kad su scenarijumi ilgai vargti nereikės. Rašymo stilius išties primena filmo scenas. Skaitant galvoje siužetas sukasi tarsi kokybiška įtempta kino juosta, kupina netikėtų siužeto vingių ir staigmenų.