Jaučiuosi labai sutrikdyta Eleonorai Olifant viskas gerai dėl daugelio priežasčių. Visų pirma pati istorija – verčianti susimąstyti apie nematomus žmonių gyvenimus. Nes kuo istorija skaudesnė, tuo turbūt labiau žmogus ir trokšta, kad jo egzistencija niekam nekliūtų į akis.

Antra, aš šią knygą įsivaizdavau visiškai kitaip. Man pasirodė, kad ji labiau apie psichikos sutrikimus ir depresiją, nei apie vienatvę, kas buvo pristatinejama kaip pagrindinė knygos tema. Nors gal tiesiog šios temos knygoje žengia koja kojon. 

Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.

Seniai buvau skaičiusi ką nors panašiai įtempto. Ši knyga yra puikus psichologinio trilerio pavyzdys ir vienas geriausių žanro egzempliorių. Skaitant nepastebimai imi muistytis, karts nuo karto išpila šaltas prakaitas ir nuolat turi kovoti su noru žvilgtelėti į sekantį puslapį, nes tiesiog negali sutvardyti smalsumo – kas bus toliau. Moteris lange apibūdinama kaip tamsi, paslaptinga ir kinematografiška – sutikčiau su visais šiais epitetais, ypatingai su paskutiniuoju. Girdėjau, kad vos knygai pasirodžius, kino studija įsigijo teises kurti filmą pagal šį kūrinį. Manyčiau, kad su scenarijumi ilgai vargti nereikės. Rašymo stilius išties primena filmo scenas. Skaitant galvoje siužetas sukasi tarsi kokybiška įtempta kino juosta, kupina netikėtų siužeto vingių ir staigmenų.