Kas nežino Jane Austen – juk tai viena visų laikų populiariausių Didžiosios Britanijos rašytojų. Tuo tarpu Puikybė ir prietarai ko gero žinomiausia ir skaitomiausia jos knyga. Aš pati su šio romano istorija susipažinau jau prieš kurį laiką, peržiūrėjusi 2003 metų ekranizaciją. Nors filmą mačiau seniai, jis man matyt paliko gana stiprų įspūdį, nes didžioji dalis romano siužeto vingių buvo išlikę mano atmintyje ir didelės intrigos skaitant nebuvo.

Rašytojos fenomenas

Prieš pereinant prie Puikybės ir prietarų, dar šiek tiek apie pačią rašytoją. Iki meistrystės įvaldžiusi romano žanrą ir subtilią ironiją, Jane Austen dažnai rašė apie meilę ir santuoką, nors pati niekuomet nebuvo ištekėjusi, o šį pasaulį paliko labai anksti – būdama vos 41. Neseniai buvo minimos savotiškos rašytojos metinės – 200 metų po jos mirties. Jane Austen vardas tuomet plačiai nuskambėjo socialiniuose tinkluose ir tapo aišku, kad net ir praėjus šitiek metų po jos romanų išleidimo, jų populiarumas ne tik kad neblėsta, bet ir auga kartu su gerbėjų minia.

Kazuo Ishiguro vardas nuskambėjo plačiai – retas turbūt negirdėjo, kad šiam Didžiosios Britanijos (iš Japonijos čia atvyko būdamas penkerių) rašytojui 2017 įteikta literatūros Nobelio premija. Autorius jau išleido nemažai knygų ir nuo pat pirmosios pasirodymo gyvena užsiimdamas tik rašymu. Kazuo Ishiguro kūryboje vyrauja atminties, laiko ir saviapgaulės temos, o Nobelio premija rašytojui paskirta už „mūsų ryšio su pasauliu iliuzinę prasmę“. Autorius liaupsinamas ne tik už savitą rašymo stilių, bet ir už visiškai unikalaus estetinio pasaulio sukūrimą.

Į lietuvių kalbą išverstos dvi Kazuo Ishiguro knygos. Kol Neleisk man išeiti vis dar mano to read sąraše, Dienos likučiai jau perskaityti su didžiausiu malonumu. Galiu drąsiai teigti, kad man tai viena geriausių skaitytų knygų. Peršasi išvada – skaityk nobelio premijos laureatų darbus ir nenusivilsi.

Kostiumų drama – antrasis Vaivos Rykšaitės romanas ir antroji autorės knyga mano rankose. Pernai susižavėjusi Trisdešimt, nusprendžiau susipažinti ir su ankstesniais rašytojos darbais. Nors Kostiumų drama didelio įspūdžio nepadarė, tačiau nenusivyliau ir santykį su autorės kūryba išlaikau tokį patį – Vaivos Rykšaitės rašymo stilius, humoro jausmas ir pasaulio suvokimas man artimas, tad nedvejodama skaitysiu ir kitas jos esamas ar būsimas knygas.

Kostiumų drama man pasirodė panaši į jau minėtą Trisdešimt. Atmetus kai kurias detales, netgi galima įsivaizduoti, kad aprašoma ta pati veikėja, tik skirtingais gyvenimo etapais. Jei Trisdešimt nagrinėjo, koks gyvenimas kai artėji prie šio įpareigojančio amžiaus, Kostiumų drama koncentruojasi į savęs ir savo vietos pasaulyje paieškas ankstyvoje jaunystėje. Bet apie viską iš pradžių.

Kraujas mėlynas nėra tradicinis istorinis romanas, kokio galbūt galima tikėtis perskaičius kūrinio anotaciją. Netradicinis jis laikotarpio pasirinkimu, rašymo stiliumi, atsiradimo istorija ir dar daug kitų dalykų.

Aplinkybės šios knygos skaitymui nebuvo palankios. Neseniai įveikiau Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum seriją ir kad ir kaip stengiausi to nedaryti, knygas nuolat lyginau. Rodos panašu – lietuvių autorių istoriniai romanai, nors iš tiesų skiriasi kaip diena ir naktis (čia labai švelniai tariant). Vien rašymo stilius skiriasi kardinaliai – ilgiausi prieš trumpiausius mano matytus sakinius knygoje. Kitus šio palyginimo rezultatus galėčiau apibendrinti taip: jei tarp šių knygų vyktų futbolo varžybos, tai Kraujas mėlynas būtų Vilniaus žalgiris, o Silva Rerum – Manchester United.