Gerieji žmonės
„Pristatant Hannah Kent “Geruosius žmones”, šalia tokių vaizdingų epitetų kaip “reto grožio grynuolis”, nuolat minima pirmoji autorės knyga “Paskutinės apeigos”. Šis kūrinys pelnė autorei begales pagyrų ir visuotinį pripažinimą, bei greičiausiai ir atsakomybę nenuleisti kartelės ateityje. Su pirmąja autorės knyga man susipažinti neteko, tad priešingai nei daugelis pažintį su rašytoja pradėjau nuo “Gerųjų žmonių” ir jokių išankstinių lūkesčių.

Tai nėra lengvas ir malonus skaitinys

Jei reikėtų knygą apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų slogi atmosfera, įtampa ir nelaimės nuojauta. Skaitydama knygą pamaniau, kad Hannah Kent būtų galima pavadinti literatūriniu Lynch’u (režisierius David Lynch, serialo Twin Peaks autorius, savo filmuose meistriškai kuriantis mistišką atmosferą). Regis knygoje mažai realaus veiksmo, tačiau įtampa subtiliai kuriama mažų detalių – žvilgsnių, nuojautų, nepasakytų žodžių – pagalba. Autorė paliečia ir narplioja plačią ir labai įdomią temą – kaip senovėje buvo suvokiamos psichinės ligos ir sunki fizinė negalia. Sergantys, kitokie žmonės geriausiu atveju galėjo būti suvokiami kaip dievo bausmė arba dar blogiau, pavojus visai bendruomenei. Skaitant knygą aplanko dvejopi jausmai. Nors siužetas ir pasakojimo detalumas nepaprastai įtraukia, įveikus keletą skyrių kyla noras “pailsėti” ir vėl įleisti į savo gyvenimą šiek tiek šviesos.

Apie siužetą

Knyga leidžia pasinerti į XIX a. pradžios nuošalaus Airijos kaimelio gyvenimą. Vartoju žodį “pasinerti” ne be reikalo. Knygos tempas lėtas, leidžiantis patirti kaip iš tiesų gyveno žmonės. Rašytoja detaliais buities aprašymais ne tik atskleidžia skurdžią to meto kasdienybę, bet ir padeda suprasti kaip tuo metu mąstė ir kodėl vienaip ar kitaip elgėsi žmonės.

Istorijos pradžioje mįslingai miršta pagrindinės veikėjos Noros vyras – šiam tiesiog stovint kryžkelėje sustoja širdis. Tai ne vienintelė nelaimė šeimoje. Visai neseniai Norai teko palaidoti vienturtę dukrą, kurios sergančio sūnelio Mycholo priežiūra liko dabar jau vienišos gedinčios našlės rankose. Nuo pat pradžių matyti, kad Nora gėdijasi ir nuo pašalinių akių slapsto vaiką. Mycholas serga ir yra kitoks – nekalba, nevaikšto ir atrodo keistai. Šis neįprastas vaikas tampa Norai ne paguoda, o našta. Nepajėgdama viena susitvarkyti su staiga jos pečius užgriuvusia vienatve, buitimi ir vaiko priežiūra, Nora pasamdo jauną merginą Merę jai padėti.

Gana greitai mažame kaimelyje ir prietaringoje bendruomenėje kyla susidomėjimas slepiamu vaiku. Paslaptis kursto žmonių fantaziją ir netrukus imama kaltinti vaiką atnešus nelaimes į gyvenvietę. Pradedama kalbėti kad vaikas sukeistas – taigi, yra nebe žmonių, o fėjų padermės.
Knygos siužetas taip pat supažindina su kaime prieštaringai vertinama žolininke, atsiskyrusia senute Nense. Vieni skuba ieškoti jos pagalbos susirgę, kiti stebi įtariai ir laiko ją pusiau ne šio pasaulio gyventoją – susimokiusią su “Geraisiais žmonėmis”. Kai nelieka nieko kito, būtent Nensę pagalbos kreipiasi Nora ir padedama tarnaitės Merės ima “gydyti” vaiką.

Gerieji žmonės

Neapsigaukite, knygoje gerieji žmonės yra visai ne žmonės ir netgi ne geri. Taip Airijoje nuo seno buvo vadinamos fėjos. Būtybės įstrigusios tarp šio ir mirusiųjų pasaulio, žaidžiančios su žmonių gyvenimais ir kartais krečiančiomis piktus pokštus. Šis mitas buvo smarkiai suleidęs šaknis Airijos visuomenėje. Tikėjimas fėjomis buvo neatsiejama kasdienybės dalis, su kuria buvo siejama begalės ritualų ir apeigų. Vienas jų – sukeistųjų žmonių išvarymas ir nagrinėjamas šioje knygoje.

Viena vertus to meto žmonių prietaringumas ir tikėjimas antgamtinėmis galiomis žavus – demonstruoja kaip jų gyvenimas glaudžiai susijęs su gamta ir jos ciklais. Iš kitos pusės jis baugus – knygoje meistriškai atskleidžia kaip nežinojimas ir paslapties baimė lengvai gali tapti neapykantos ir prievartos priežastimi.

Trys moterys

Mane sužavėjęs knygos elementas yra siužeto pateikimas iš trijų skirtingų perspektyvų: Noros, Merės ir Nensės. Visos šios skirtingos moterys istoriją mato savaip ir kiekvienos iš jų elgesio motyvai yra lengvai suprantami. Autorė leidžia pajusti Noros neviltį ir bent šiek tiek pateisinti jos atšiaurų elgesį su vaiku. Lygiai taip pat suprantama, kodėl Merei visa ši istorija atrodo tokia tragiška, kaip būdama atskirta nuo savo gausios šeimos ilgisi brolių ir seserų, todėl lengvai prisiriša prie berniuko. Ko gero įdomiausia kaip pasaulį mato Nensė, iš kur kyla jos žinios, ryšys su gamta ir “Gerųjų žmonių” padovanotas “suopratis”.

Kodėl skaityti? Nes tai yra puikiai parašyta knyga, leidžianti iki smulkmenų patirti kaip gyveno ir mąstė žmonės XIX a.pradžios prietarų kupiname pasaulyje. Patiks rimtų ir apmąstymus skatinančių knygų gerbėjams. Tai knyga, kurioje įtampa kuriama ne staigiais ir netikėtais siužeto vingiais, o smulkiomis detalėmis, žaidžiančiomis su skaitytojo pasąmone ir jausmais.

Kodėl neskaityti? Slogi atmosfera patiks tikrai ne kiekvienam. Knygos dalis, kuriose šiurkščiai elgiamasi su sunkiai sergančiu vaiku tikrai sunku skaityti. Aš vis dar mąstau, ar tos kupinos įtampos ir nelaimės nuojautos valandos skaitant yra vertos to, ką teigiamo suteikia ši knyga ir kol kas atsakymo nerandu.

Share: