Paskutinieji liudytojai

Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks. 

Trumpučiai fragmentai

Kaip karą mato vaikai? Trumpučiais pabirusiais atsimininais, lyg nuotraukomis. Knyga sudaryta iš nedidelės apimties pasakojimų, kurie nepasižymi jokiais paaiškinimais ar įprasminimais, kontekstu. Matyt kalbėtojų buvo paprašyta pasakoti taip kaip atsimena ir nieko neaiškinti. Tai knygą daro genialiai paprastą ir išskirtinę.

Vaiko atmintyje viskas išlieka kaip albume. Atskirais vaizdais…

Virš tekstų pateikta labai lakoniška informacija – pasakotojų vardas, amžius karo metu ir profesija. Man klausimų kelia paskutinis punktas, kaži kodėl profesija. Galbūt taip siekiama pademonstruoti, kad žmonės galiausiai užaugo funkcionuojančiais visuomenės nariais? O gal iliustruoti faktą, kad mūsų dėstytojas, pardavėjas ar kaimynas gali būti žmogus su tokia žaizda, o aplinkiniai todėl net negali įtarti?

Staigus pokytis
Metų metai praėjo... Tiek knygų perskaičiau. O apie karą žinau ne ką daugiau negu tada, kai buvau vaikas.

Visus pasakojimus, sakyčiau, vienija staigumas ir gyvenimo kontrastas: prieš ir po karo. Vaikai dažnai kalba apie du kardinaliai skirtingus etapus, kurios teskiria viena diena. Kaip žinia, SSRS iki pat paskutinės akimirkos nesitikėjo, kad Vokietija užpuls sąjungininkus. Tai atsispindi ir žmonių pasakojimuose. Vieną dieną visi užmiega ramūs ir laimingi, o kitą šeimos tėtis ir broliai jau ruošiasi į frontą, o likusių šeimos narių laukia bėgimas, slapstymasis, badas, pažeminimas ir nesuvokiamas žiaurumas.

Atverti žaizdas
Tiek visko patyriau per karą... Daugiau nei per visą gyvenimą...

Kitas bruožas, kurį pastebėjau knygoje yra tai, kaip nenoriai prasideda pasakojimai. Kaip net po tiek metų pašnekovams sunku kalbėti. Ir nors vertinant literatūrine ir raiškos prasme Svetlanos Aleksijevič knygos nėra labai ypatingos, jos talentas ir dovana, matyt yra prakalbinti žmones. Taip pat sugebėti užfiksuoti tokias atsitiktines nuotrupas, iš kurių susidėlioja tikras ir žiaurus karo paveikslas.

Kodėl skaityti? Kad iš tiesų giliai suvoktume dabar populiarią frazę „seniai karo nebuvo“, savo ir kitų kartų skirtumų kilmę.

Kodėl neskaityti? Aišku dėl pasakojimų žiaurumo. Taip pat iki maksimalaus vertinimo man trūko galbūt kontekstinės informacijos, aiškesnio pasakojimų pagrupavimo, bent minimalaus autorės balso. Iš esmės techniškai vertinant šią knygą autorė nėra autorė, o tik užrašytoja.

Share: