Iš tiesų ir man pačiai keista, kad iki galo perskaičiau šią knygą. Neatmečiau galimybės, kad pasirodys tiesiog per žiauru ir sustosiu pusiaukelėje. Tačiau pavyko. Paskutinieji liudytojai prikausto ir sakyčiau, ilgainiui atbukina. Kai gauni tokią dozę skaudžių išgyvenimų, o dar ir vaikų akimis, kažkoks naujas suvokimo režimas įsijungia.

Šią knygą skaičiau ne dėl literatūrinio malonumo, ne dėl noro patirti šoką, o iš pagarbos ir noro suprasti. Dėl šios priežasties skaitysiu ir kitas autorės knygas. Jos dėka, kad ir per skaudžią patirtį, galima bent šiek tiek priartėti prie suvokimo kaip gyveno ankstesnės kartos, kodėl galbūt jie kartais šiek tiek uždaresni, bailesni, linkę kaupti, nepasitikėti. Paskutinieji liudytojai parodo, kokios žaizdos slepiasi po karą mačiusio žmogus apsauginiais sluoksniais. Jis amžiams kitoks. 

Jučiuosi šiek tiek apgauta. Pasiemiau šią knygą tikėdamasi linksmų faktų, o čia, pasirodo, tiesiog įvairių istorijų rinkinys. Kaip jau buvo galima pastebėti iš kitų autoriaus leidinių – surenkant į knygą per daug jų temiškai negrupuojant. Faktai ir šypsenos prasideda skyriumi apie karą (taip), Žalgirio mūšį, karo šunis, o galiausiai net keliais pasakojimais iš Afganistano, kur Algimantui Čekuoliui teko asmeniškai pabuvoti. Tad knyga pradžioje kėlė tiek pat šypsenų, kaip tarkim Svetlanos Aleksijevič Cinko berniukai. 

Pirmą kartą apie tai, kaip smarkiai žmogus prisidėjo prie daugelio gyvūnų ir augalų rūšių išnykimo perskaičiau Yuval Noah Harari knygoje Sapiens. Tuomet žadą atėmė faktai apie tai, kaip viską, ką sutikdavo savo kelyje plėsdami savo teritoriją naikino mūsų protėviai. Šį suvokimą papildė, išplėtė ir visomis spalvomis nušvietė Šeštasis išnykimas. Tai labai profesionalus, akivaizdžiai daugelio metų darbo pareikalavęs žurnalistės Elizabeth Kolbert kūrinys.

Man patiko, kad knyga netapo verksminga istorija apie tai kokie žmonės blogi. Šiame kūrinyje koncentruojamasi į faktus, o moralinis vertinimas lieka pačiam skaitytojui. Taip pat Šeštasis išnykimas turi geros publicistikos bruožų: čia ne tik apie tai kaip “Homo sapiens prabangiai klesti kitų rūšių sąskaita”, bet ir milžiniškas tų pačių žmonių pastangas esamą situaciją suvaldyti ir pakreipti bent šiek tiek geresne linkme.

Apie patį Algimantą Čekuolį plačiau pasakoti turbūt neverta. Tai Lietuvos fenomenas ir unikali asmenybė, išmaišęs kone visą pasaulį, kalbantis net 8 kalbomis. Taip pat tai ir buvęs vyriausias TV laidų vedėjas – jo Popietė su Algimantu Čekuoliu nustojo gyvuoti tik visai neseniai. Šios laidos metu nuskambėjusių pasakojimų pagrindu dažniausiai ir yra leidžiamos autoriaus knygos.

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu yra viena pirmųjų, išleista dar 2009 metais. Man asmeniškai darosi vis sunkiau atsirinkti ką iš autoriaus knygų jau skaičiau, o ko dar ne. Jos savo pobūdžiu, pavadinimais ir viršeliais gana panašios. Išsiskiria turbūt tik šiemet išleista grožinė rašytojo knyga Teisuolių vakarienė, bet iki jos dar nepriėjau. Laimei atsirado tinklaraštis – mano skaitymo dienoraštis, kuris turėtų neleisti pasimesti ateityje.