Eiti kiaurai sienas

Knygos pavadinimas idealiai atspindi turinį. Marina Abramovič pasakoja apie tai, kaip jai gyvenime pavyko peržengti turbūt visas įmanomas ribas – fizines ir psichologines. Įdomiausias lūžis ir paradoksas yra tai, kad menininkė augo nepaprastai ribojančioje aplinkoje – su despotiškai kontroliuojančia mama, sovietinės ideologijos sukaustytoje šalyje. Kaip tokioje aplinkoje gali susiformuoti asmenybė, kurią galėčiau apibūdinti kaip laisviausią, apie kokią teko girdėti? Kaip tapti pasaulyje žinoma menininke, kai iki pat 25 metų ar daugiau, turi grįžti namo iki 22 valandos? Manau, būtent tas virsmas ir yra svarbiausias Eiti kiaurai sienas elementas. 

Pradėjusi savo menininkės karjerą kaip tapytoja, autorė vėliau pasuko performansų kūrėjos keliu. Iki šios knygos mano nuomonė apie šią meno rūšį buvo švelniai tariant skeptiška. Tačiau Marinos Abramovič pasakojimas visiškai reabilitavo mano akyse performansų meną kaip tokį. Jei anksčiau maniau, kad tai yra labiau orientuota į formą ir dėmesio siekį nei turinį, dabar suprantu, kad tai yra tiesiog dar viena priemonė, šalia literatūros, tapybos ar muzikos, skirta įkūnyti toms patirtims, kurios tiesiog veržiasi iš menininko vidaus. Marinos Abromovič mene tikrai nemažai tamsos ir skausmo, bet tai nėra dirbtina. Kai vertini jos meną per realaus gyvenimo perspektyvą, supranti, kad tai yra jos būdas dorotis su asmeninėmis, šalies ar viso pasaulio traumomis. Kitaip tariant, tai ką ji daro yra ne dirbtinai sukurta, o tiesiog besąlygiškas atvirumo įkūnijimas. Menas neturi būti gražus, menas turi būti tikras – daug kartų knygoje kartoja Marina ir aš ja patikėjau. 

„Man visada kelia abejonių sėkmingi menininkai, nesvarbu, kokios srities, – manau, tai reiškia, kad jie kartojasi ir nepakankamai rizikuoja.“

Meno ir gyvenimo santykis

„Mane domina tik menas, galintis pakeisti visuomenės ideologiją… Meno kūrinys, orientuotas tik į estetines vertybes yra neužbaigtas.“

Eiti kiaurai sienas yra biografinis kūrinys. Be abejo, čia neišvengta asmeniškumų, tačiau didžiąją dalimi visvien viskas sukasi apie kūrybos kelią. Struktūra puikiai atspindi vieną pagrindinių Marinos Abramovič žinučių, kurią ji ne kartą pamini knygoje – menas neturėtų būti atsietas nuo gyvenimo, vienas be kito jie praranda prasmę. Knygoje matome nepaprastai komplikuotus, toksiškus santykius su tėvais, galima sakyti netgi jų genezę, istorijas apie vyrus, draugus, keliones. Visi šie fragmentai neatsiejami nuo jos kūrinių, o kūriniai, nuo jos patyrimų. 

„Joks asmuo neturėtų sukelti natūralaus ciklo pertrūkių; nevalia naudoti energijos, neatkuriant jos išteklių.“

Marinos gyvenimas toks pat įdomus kaip jos menas. Dvasinių ieškojimų mėgėjus sudomins jos apsilankymai pas šamanus, gyvenimas su Australijos aborigenais, nuolatiniai susitikimai su budistų vienuoliais ir linksmos istorijos, pavyzdžiui, kaip pastarieji krykštauja išvydę pieno burbuliukus. 

Marina labai gražiai pasakoja apie žmogiškojo ryšio svarbą. Knygoje yra begalė istorijų, kuomet ji jaučiasi palūžusi, o galiausiai vėl išeina kiaurai sienas, ne lipdama per kitų žmonių galvas, bet klausydamasi, padedama kitų, girdėdama savo intuiciją. 

Psichologijos mėgėjams

Kalbant apie santykį, turbūt reikėtų stabtelėti ties Marinos mama. Čia turbūt viena labiausiai intriguojančių knygos dalių. Regis didžioji dalis Marinos psichologinių traumų, kurios vėliau atsispindi jos kūryboje kilo iš santykio su gimdytoja. Tiksliau dėl jo nebuvimo. Visiems psichologijos mėgėjams knyga turėtų būti įdomi jau vien dėl šio aspekto. Mes dabar dažnai kalbame apie sveiko prieraišumo svarbą, o Eiti kiaurai sienas parodo, kas nutinka kai jo nebūna. 

Atvirumas ir atkaklumas

Eiti kiaurai sienas labai įkvepia. Užvertus paskutinį puslapį atrodo visu kūnu jauti seniai ir daug kartų girdėtą tiesą – visos galimybių ribos tik mūsų galvose. Atrodo šis pasakymas jau nuvalkiotas, tačiau Marina jį demonstruoja ne tik savo kūryba, bet ir visu gyvenimu. Įveikti skausmą, įveikti traumas, įveikti visus dirbtinius apribojimus ima atrodyti visai įmanoma. 

O dar Eiti kiaurai sienas moko atvirumo, pasauliui, o turbūt svarbiausia – sau. Pripažinti, kad suklydai, pripažinti, kad nesiseka, kad skauda. Gal atvirumas ir skausmingas (knygoje ir gyvenime), tačiau tik per jį gimsta tiesa. 

Kodėl skaityti? Jei manote, kad menas turi būti gražus – knyga pakeis jūsų nuomonę. Jei šiuo metu trūksta įkvėpimo, nedrąsu pradėti kažką naujo, o gal neseniai patyrėte nesėkmių. Jei domitės Marina Abramovič kaip menininke, rasite nuoseklius ir detalius jos kūrinių aprašymus. Knygą galima skaityti ir nieko nežinant apie kūrėjos darbus, kaip kūrinį apie kūrybiškumą ir siekį gyventi autentišką gyvenimą. 

Kodėl neskaityti? Jei bijote šiurpių vaizdų, detalių savęs žalojimo aprašymų.

Share: