Mano vaikai nesipyksta

Tai šiek tiek terapinė knyga, skirta ne tik mokytis spręsti vaikų konfliktus, bet ir atsigręžti į savo vaikystę. Mano vaikai nesipyksta labai plačiai nagrinėja brolių ir seserų santykius, tėvų reakcijas, kurios gali sudėti pamatus visam likusiam vaikų psichologiniam gyvenimui. Turbūt esminė žinutė – būti labai labai labai atsargiems su etiketėmis (geras, tvarkingas, atsakingas), lyginimu, net ir teigiamu, bet kokių vaidmenų priskyrimu vaikams, net ir pagal gimimo eiliškumą. Knygoje labai daug istorijų apie tai, kokios sunkios ir ilgalaikės tokio tėvų elgesio pasekmės. 

Knygoje kalbama apie gyvus tėvų susirinkimus, dauguma pavyzdžių irgi atrinkti iš jų dalyvių pasakojimų. Gražu, kad tėvai susirinkę spręsti vaikų problemų ima atvirauti apie save pačius ir atsiminti kaip patys jautėsi augdami šeimoje, kokios iš to kyla psichologinės projekcijos. 

Man šią knygą skaityti buvo gerokai per anksti, bet tikiuosi svarbiausi dalykai atmintyje užsifiksuos. Taip pat greičiausiai nebūsiu pajutusi visos jos galios, ypač nebylaus raginimo atsigręžti į savo pačių vaikystę – augau viena. Nepaisant to, knyga man pasirodė vertinga ir svarbi. Atsidedu ateičiai, neabejoju, kad dar bus aktualu sugrįžti vaikams paaugus. 

Ką daryti, kad vaikai nesipyktų?

Perskaičius šią knygą atsakymas atrodo labai paprastas. Tiksliau, jie būtų keli. Esminis patarimas, kuris, beje, kartojasi net keliose panašiose knygose, yra pripažinti vaiko jausmus. Atrodo, tiek nedaug tereikia ir daugeliui tėvų toks nedidelis pokytis tampa ilgai lauktu išsigelbėjimu. Mano vaikai nesipyksta paaiškina paradoksą – kuo labiau vengsite ir bandysite gniaužti vaikų neigiamus jausmus brolių ir seserų atžvilgiu, tuo intensyvesni jie bus. Tuo tarpu išklausius ir pripažinus, tokie jausmai slopsta, užleidžia vietą kitiems. 

Man taip pat pasirodė įdomus patarimas ir dažna tėvų daroma klaida – nebandyti visiems vaikams duoti visko po lygiai, nes tai tiesiog neįmanoma. Kiekvienas santykis turėtų būti unikalus ir individualus. Lygiai taip pat, pasirodo, nereikėtų sakyti vaikams, kad mylite juos vienodai. Jiems smagiau girdėti, kuo yra išskirtiniai ir kodėl mylimi būtent jie. Galbūt kažkur pasamonėje vaikai suvokia, kad nieko iš tiesų neįmanoma mylėti lygiai tiek pat. 

Vaikų auginimo klasika

Mano vaikai nesipyksta autorės yra labai populiarios, knygų tiražai nuolat kartojami. Pirmoji griozdišku pavadinimu Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų? taip pat išversta į lietuvių kalbą. Galbūt šiais laikais čia pristatomi principai jau nebus revoliuciniai, bet savo laiku JAV jie tikrai praskynė kelią pagarbesnei vaikų auginimo ir bendravimo su jais kultūrai. Mano mylima “Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai” taip pat poroje vietų referuojama ši knyga. Čia gausu piešinukais iliustruotų dialogų, tėvų pasakojimų ir pavyzdžių. 

Taip pat vienas labiausiai man patikusių knygos principų – visažiniškumo atsisakymas ir supratimas, kad vieno teisingo recepto ir atsakymo nėra. Tik nuolatinis bandymų ir klaidų kelias. Nebūtina kartoti knygoje pateiktų dialogų, tačiau jei namuose tarp vaikų tvyro nuolatinė įtampa, tikrai rasite čia nors šiek teik sau naudos ir lengvumo.

Kodėl skaityti? Knygoje kalbama apie labai paprastus, tačiau svarbius principus. Net šiek tiek pakoregavę savo elgesį ir reakcijas tėvai turi galią teigiamai paveikti savo vaikų santykius ir ne tik juos. Tokie veiksniai kaip lyginimo ir etikečių klijavimo atsisakymas gali padėti išvengti klaidų, kurios turėtų įtaką visam jūsų suaugusio vaiko gyvenimui. 

Kodėl neskaityti? Jei vaikai dar labai mažiukai, ši knyga labiau tiktų vyresnių vaikų tėvams. Taip pat jei jau skaitėte Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai, bus daug pasikartojimų. 

Share: