Jei reikėtų išversti žodį Kaizen, tai būtų geras pokytis arba pagerėjimas. Apie tą teigiamą, kasdienį, nuoseklų pokytį ir yra ši knyga. Kaizen visų pirma yra žinoma kaip verslo aplinkoje įgyvendinama praktika. Tačiau knygos autorė amerikietė, kurį laiką pagyvenusi Japonijoje nusprendė, kad galėtų parašyti knygą apie tai, kaip ją pritaikyti ir asmeniniame gyvenime.

Stori knygos puslapiai, spalvotos fotografijos sukuria įspūdį, lyg vartytum nuotraukų albumą, o ne knygą. Tačiau manau, kad toks dekoratyvinis formatas pasirinktas ne veltui. Kaizen galima laikyti ant kavos stalelio ir pasklaidyti kasdien, pritrūkus įkvėpimo. Mano akimis ji nėra skirta tiesiog perskaityti vienu ypu (nors pati taip padariau) ir padėti į lentyną. Šiuo atžvilgiu knyga man labai priminė kažkada skaitytą Hygge.

Kaip galima neįsimylėti knygos, kurioje žmogui gyvenimą pakeičia literatūra? Niekaip. Stouneris nuguls į mano sielą, šalia visų tų kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenau knygų pagalba ir negaliu pamiršti. Aš neabejoju, kad šis kūrinys mane dar šiek tiek pasendino ir suteikė gyvenimo išminties.

Taip, tai viena tų knygų „kur nieko nevyksta“ siužeto prasme, bet uraganai, perversmai, ir žemės drebėjimai šėlsta žmogaus sieloje, už ramaus fasado. Knyga parašyta labai paprastai, bet yra pilna mažyčių išminties perliukų. Daugelio iš jų, deja, neužsirašiau, nes skaičiau apimta kažkokio katarsio ir net nenorėjau stabdyti savęs su tokiomis praktiškomis smulkmenomis. Gal ir gerai, bus proga skaityti antrą kartą.

Perskaičiusi Aušros pažadą truputį likau lyg ant ledo – šiame autobiografiniame romane pasakojimas baigiasi maždaug ties II pasauliniu karu. O sužinoti kaip rašytojo gyvenimas klostėsi toliau juk be galo smalsu. Laimei, neseniai į lietuvių kalbą buvo išversta dar 1987 m. parašyta Romainas Gary biografija, kuri padėjo iki galo sudėlioti rašytojo gyvenimo mozaiką.

Reikia pripažinti, kad skaityti autobiografiją yra žymiai maloniau nei biografiją. Po rašytojo išmone pagražinto Aušros pažado, kito žmogaus kūrinys, kad ir kaip profesionaliai parašytas – lyg maistas be prieskonių. Skaičiau ir galvojau, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti Dominique Bona taip detaliai sudėlioti Romaino Gary gyvenimo kelią. Tačiau, kartu svajojau, kad būtų įmanoma sužinoti ne tik faktus, bet ir daugiau apie tai, kas už jų slypi. Negalėčiau pasakyti, kad kūrinys atsakė į visus klausimus, kuriuos kelia spalvingas ir prieštaringas rašytojo gyvenimas, galbūt tik sukūrė aiškią struktūrą, rėmą ir lentynėles, į kurias vėliau dėliosiu tolimesnės pažinties su rašytojo kūryba rezultatus. 

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.