Praleidau vieną savaitę su Marta Skowronska – taip gyvenimo pradžioje vadinosi Jekaterina I – ir tai buvo nuostabu. Kai skaitydavau aplink tirpo pasaulis, o kai neskaičiau – reflektuodavau ir mintimis vis vien buvau su ja. Petro imperatorė tikrai pasakoja nepaprastą moters išlikimo istoriją. Maždaug kai gyvenimas tau pametėja ne kelias, o visą kalną citrinų, tu išsispaudi limonado ir išgeri jį imperatorienės soste.
Ne veltui klausydama Kristinos Sabaliauskaitės interviu užfiksavau, kad autorės akimis Jekaterina I buvo nepaprastai aukšto emocinio intelekto moteris. Būtent ši pagrindinės veikėjos savybė nepaprastai žavėjo skaitant knygą. Petro imperatorė yra apie nepaprastą išmintį ir suvokimą kas labiausiai tinka konkrečioje situacijoje, ką gali pakeisti ir ko ne. Iš esmės apie tai, kaip kovoti apie tai, kaip kovoti Dovydo ir Galijoto kovą. Taip pat apie skvarbų protą ir aukščiausio lygio diplomatiją, kuomet sugebi pasiųsti savo priešus n**** (šių ir stipresnių žodžiu knygoj netrūksta, bet apie tai vėliau), o jie patys eina ta linkme ir dar padėkoja.
