Silva Rerum II – dar vienas Kristinos Sabaliauskaitės šedevras. Antroji knyga tokia pati gera kaip ir pirmoji, nepaisant to, kad yra žymiai niūresnė. Vilniuje ir visoje Lietuvoje siaučiant karui, marui ir badui toliau tęsiama Norvaišų giminės istorija, kurios laukia ne tokia jau ir šviesi ateitis kaip galima pamanyti užvertus paskutinius pirmosios Silva Rerum puslapius.

Laiko šuolis

Pradėsiu nuo to, kad smarkiai apsigavau. Baigusi pirmą knygą tikėjausi įvykių tęsinio, o antrosios siužetas peršoko maždaug 40 metų į priekį. Nusivyliau, nes buvo baisiai smalsu, koks tolimesnis dvynių, tiek ką tik už Jono Kirdėjaus ištekėjusios Uršulės, tiek į kelionę išsiruošusio Kazimiero, likimas. Pirmojoje knygos pusėje susitelkiama ties naujosios Norvaišų giminės kartos atstovais ir kitais naujais veikėjais, pavyzdžiui daktaru Gordonu. Skaitytojas lengvai apgaunamas – atrodo senųjų giminės atstovų likimas čia nebebus narpliojamas, bet laimei, galiausiai knygos pabaigoje visi kylantys klausimai atsakomi susenusios ir ties mirties slenksčiu atsidūrusios Uršulės lūpomis. Uršulės personažas šioje dalyje yra kone esminis, o jos apmąstymai ir gyvenimo istorija, mano nuomone, yra geriausia šios knygos dalis.

Toliau apie Norvaišas

Kalbant apie Norvaišų giminės tąsą, XVIII a. pradžioje jaunąją kartą atstovauja tik Kazimiero sūnus, kuris savo nenusisekusioje santuokoje kol kas susilaukė tik vieno palikuonio (tiksliau palikuonės). Jo ir jo žmonos Onos Kotrynos gyvenimo vingrybėms negandų kontekste daugiausiai dėmesio ir skiriama šioje knygoje. Ona Kotryna nenoromis vyro įkurdinama Milkantuose, kur jos laukia nelengvi iššūkiai dvarą užėmus švedams. Jei skaitant pirmą knygą šiek tiek keistai atrodė „šaltyšiuko“ arba Jono dingimas ir tolimesnio jo likimo nutylėjimas, tai šioje dalyje jis atskleidžiamas ir personažo portretas toliau vystomas – pasenęs Jonas vėl Milkantuose ir gyvena globodamas Oną Kotryną, kurią kaip ir praeityje Uršulę, nelaimingai įsimyli. Gražiai istoriją papildo ir žydo daktaro Gordono personažas, per kurį labiausiai atskleidžiami Vilnių kankinančio maro vaizdai.

Istorinis kontekstas

Silva Rerum II Lietuva išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jei pirmoji knyga vaizdavo gerovę ir pakilimą, šioji visiškai priešinga – atrodo viskas ritasi žemyn. Lietuvą siaubia ne tik švedų bet ir „gelbėtojų“ rusų kariuomenės, šalies ištekliai eikvojami, todėl prie viso to prisideda ir keli nederliaus metai. Lietuvos diduomomenę skaldo nesutarimai, o visa tai vainikuoja į šalį atkeliavęs maras. Skurdo ir prabangos kontrastai (brangenybės keičiamos į skurdžius maisto likučius) brandžiojo baroko epochos fone – štai koks Silva Rerum II istorinis kontekstas.

Likimas ar atsitiktinumas

Jei pirmoji dalis kėlė gyvenimo prasmės klausimus ir veikėjų lūpomis ieškojo atsakymų kas laukia po mirties, tai antroji dalis man pasirodė apie „drugio efektą“ – kaip net ir menkiausi ir iš pirmo žvilgsnio mažiausiai reikšmingi pasirinkimai lemia veikėjų ateitį. Taip pat ši dalis skatina mąstyti apie įvairius priežastinius ryšius, bei svarstyti kas tai, likimo ranka ar gyvenimo chaosas. Meilės istorijų vingiai šioje dalyje gali lengvai išspausti ašarą ir kartu padėti išmokti pamoką, koks visa griaunantis gali būti kvailas užsispyrimas ar nesusikalbėjimas. Autorės rašymo stilius vis dar pribloškiantis – turtinga kalba ir teksto grožis priverčia žavėtis kiekvienu puslapiu.

Kodėl skaityti? Iš tiesų Silva Rerum II ir pirmoji dalis tarsi dvi obuolio puselės – puikiai viena kitą papildo ir yra neatsiejamos viena nuo kitos. Antroji dalis užkamšo visas likusias turinio spragas ir visos Norvaišų giminės istorijos linijos pagaliau puikiai susilieja į visumą. Taigi, jei skaitėt pirmą, neabejoju kad norėsit skaityti ir antrą.

Kodėl neskaityti? Jei norit išvengti niūrios rudeninės melancholijos – ši knyga nuo jos pabėgti tikrai nepadės.

Apie Silva Rerum turbūt jau pasakyta viskas, bet įkišiu ir aš savo trigrašį. Pradėsiu nuo to, kad visos tos liaupsės autorei žarstytos ne veltui – tai tikrai buvo geriausias lietuvių rašytojo kūrinys, kurį esu skaičiusi. Čia atrodo yra viskas ko galima ieškoti geroje knygoje: turtinga kalba, įtraukiantis siužetas, paslėptos prasmės, istorinis kontekstas, meilės istorijos, gilūs personažų portretai ir mistikos prieskonis.

Apie formą

Silva Rerum parašė istorikė ir menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė. Išties, skaitant knygą tampa aišku, kad ją galėjo parašyti tik neeilinės erudicijos žmogus. Galiu užtikrintai teigti, kad mano pačios žodynas ženkliai prasiplėtė ir buvo papildytas senosios lietuvių ir lotynų kalbos žodžiais, apie kuriuos neturėjau nei menkiausio supratimo (orbituarija, konterfektas ir pan.), bei tokia informacija kaip senoviniai audinių pavadinimai, patrankų rūšys ir taip toliau. Gerai, kad puslapių apačioje pateikti neįprastų žodžių paaiškinimai, bei asmenybių ir datų aprašymai. Knygos formatas labai nustebino – neįprastas pasirinkimas atsisakyti tiesioginės kalbos, o pastraipų ir sakinių ilgis tiesiog šokiruoja. Tačiau dar labiau nei pusės puslapio ilgio sakiniai ar tiesioginės kalbos nebuvimas nustebino tai, kad skaitymo malonumui nei jie, nei minėta gausybė retų lotyniškų išsireiškimų netrukdė, greičiau žavėjo savo išskirtinumu ir padėjo sukurti savitą atmosferą – tikrą šios knygos magiją.

Jūsų vidinė erdvė – knyga, kurios viršelis kviečia atsikratyti daiktų ir minčių balasto. Nuojauta, kad ši knyga bus dar vienas tvarkymosi patarimų ir daiktų mažinimo strategijos rinkinys, nepasitvirtino. Šios knygos misija – atkreipti dėmesį į “netvarką” galvoje ir pasiūlyti metodus kaip galima su ja susitvarkyti.

„Tarp pilkų debesų – knyga, kuri pykdo, liūdina, kartais džiugina, tačiau vienaip ar kitaip įtraukia ir sujaudina. Lietuvių tautos tragedija čia įvilkta į populiariojo žanro formatą ir tampa visiems lengvai suprantama ir prieinama. Knyga sukurta taip, kad žadintų emocijas. Ir tikrai, neįsivaizduoju šį kūrinį ramiai skaitančio lietuvio: be iš pykčio besikilnojančių šnervių, nubrauktos ašaros ar bent sudrėkusių akių.

Knyga apie kurią kalbėjo visi

Prieš skaitydama Tarp pilkų debesų girdėjau daug atsiliepimų. Po pasirodymo 2011 m. knyga buvo plačiai aptarinėjama, karštai giriama ir peikiama, tačiau visuotinai pripažinta kaip must read. Tuo metu aš besiblaškydama tarp darbo ir studijų skaičiau tik konspektus ir seminarų medžiagą – vienintelę literatūrą kurią galėjau sau leisti, atsižvelgiant į laisvo laiko kiekį. O štai dabar pagaliau galiu sau leisti prabangą sugrįžti prie tokių skaitinių kaip šis. Taigi prieš atsiversdama knygą turėjau jau nemažą svetimų nuomonių bagažą, vienos jų pasitvirtino man pačiai, kitos – ne.