Apie sunkią ligą ir tamsų gyvenimo laikotarpį rašyti šviesiai nelengva užduotis. Būtent tai savo memuaruose stengėsi daryti Nina Riggs, beveik 40 metų moteris, dviejų berniukų mama. Šviesi valanda yra tarsi jos dienoraštis, lydintis ją etape, kuomet jai buvo diagnozuotas krūties vėžys. Šios knygos autorės su mumis jau nebėra ir šis faktas teikė labai didelį papildomą emocinį krūvį knygai. Tai lyg virš optimistinio teksto nuolat kabantis juodas šešėlis – skaitant sunku pamiršti, kad vykstanti kova baigiasi nesėkmingai.
Kasdienybės fragmentai
Šviesi valanda sudaryta iš trumpučių skyrių, kuriuos galima pavadinti kasdienybės nuotrupomis. Juose Riggs’ų šeimos kasdienybė, nuo pat tos akimirkos, kai Ninai diagnozuojamas vėžys. Iš pradžių šeima nusiteikusi optimistiškai – liga neatrodė labai pažengusi. Tačiau palengva situacija darosi vis rimtesnė ir aš svarsčiau, ar pavyks Ninai išlaikyti tą optimizmą, kuriuo persmelkta visa Šviesi valanda. Ir jiems pavyksta – šeima bando gyventi kaip gyvenusi, iki pat pabaigos neatsisako savo juokelių ir šmaikščių dialogų. Jausmas skaitant šią knygą – lyg stebėtum savotišką realybės šou – skaitytojas panardinamas į šeimos kasdienybę ir pastangas gyventi įprasta gyvenimą sudėtingomis aplinkybėmis.
Priėmimas ir paleidimas
Šioje knygoje beveik neminima mirtis, net kai situacija tampa beviltiška. Šviesi valanda nebando dramatizuotai žvelgti į ateitį. Visa knyga yra apie susitaikymą, situacijos priėmimą, bandymą atrasti stiprybės būtent šiai minutei ir nieko daugiau. Šios knygos esmė yra suvokimas, kad viskas yra be galo laikina, ir kuomet aplanko šviesi valanda, telieka džiaugtis ir semti gyvenimą saujom, nesidairant į priekį ar atgal.
Knygos autorė yra dviejų mažų berniukų mama ir jos pastangos palengva priimti pernelyg ankstyvą jų paleidimo faktą man buvo jautriausia knygos dalis. Visgi, visą knygą aš laukiau daugiau jausmų, daugiau apmąstymų, daugiau dėmesio vidiniams Išgyvenimams. Didžiausia knygos silpnybė man pasirodė koncentracija į išorę, kasdienybės ir buities aprašymai, stengiantis pabėgti nuo to, kas viduje. Gaila, bet skaitydama sužinojau daugiau medicininės informacijos apie vėžio gydymo eigą nei iš tiesų apie tai, ką patiria juo sergantis žmogus.
Kodėl skaityti? Dėl autorės humoro jausmo, pasakojimo lengvumo. Tik labai stiprus žmogus galėjo parašyti knygą apie pralaimėtą kovą su vėžiu, kurioje tiek mažai savigailos ir negatyvumo.
Kodėl neskaityti? Nes akivaizdu, kad autorė visų pirma rašė savo vyrui ir vaikams. Taip ji norėjo išlikti gyva jų atmintyje ir aš tai kuomet puikiausiai suprantu. Nepaisant to, skaitytojui iš šalies jų šeimoms kasdienybė ir ligos bei gydymo procesų aprašymai nebus per daug įdomūs.
