Lopšinė

Apie šią knygą buvau girdėjusi begalę teigiamų atsiliepimų, bet visvien nesitikėjau, kad bus TAIP gerai. Lopšinė mane sukrėtė ir paliko turbūt neišdildomą įspūdį. Juk nedažnai būna taip, kad skaitant imi gailėtis visų knygos herojų, jausti skausmą dėl to kaip susiklostė tiek teigiamų, tiek neigiamų personažų gyvenimai. Kitaip tariant, tikėjausi gana vienpusišos istorijos apie klastingą auklę, gavau kūrinį apie skirtingas vienatvės ir motinystės spalvas. 

Šokas nuo pirmųjų puslapių

Autorė šiam kūriniui parinko šokiruojančią strategiją. Jau pirmame puslapyje atskleidžiama šiurpi knygos atomazga. Vėliau, tos slogios pradinės emocijos užgultas, skaitytojas vedamas per istoriją, kurios pagrindinis tikslas atsakyti į ore kabantį klausimą – kodėl? Iš tiesų, nežinau kitos knygos, kuri būtų mane pravirkdžiusi jau pirmame puslapyje. Pradėjusi knygą turėjau sustoti ir atsigauti, kad galėčiau skaityti toliau. Reikia pripažinti, tokia strategija yra gana rizikinga, nes jautresnis žmogus galėtų vos pradėjęs skaityti knygą mesti ją šalin. Šiuo aspektu Lopšinė priminė Guillermo Arriaga Laukinį, kur pačioje knygos pradžioje sužinome kad visi pagrindinio herojaus artimieji mirė, o visa kita tik paaiškinimai.

Groteskiška Merės Popins versija

Kaip visada smagu, kai istorija papasakota kelių veikėjų akimis. Nukentėjusios šeimos nariai, kaimynai ir kiti susiję asmenys palengva iš dalelių lipdo auklės Luizos paveikslą. Kad ji toli gražu nėra tobula, sužinome pačioje knygos pradžioje. Tačiau iki tol, kurį laiką kūrinio centre esanti šeima ją tokia laikė. Vaikystėje mano viena mylimiausių knygų buvo Merė Popins, tad skaitydama Lopšinė nuolat apie ją pagalvodavau. Atrodė tai moteris, kuri viską stebuklingai spėja, vaikai jos klauso, ji skaniai gamina, randa laiko namams tvarkyti ir visiems kitiems buities darbams. Šalia viso to, yra pasitempusi ir tvarkingai atrodo. Na, skaitai ir suvoki, kad realybėje taip nebūna ir kažkaip su tuo žmogumi yra labai labai negerai. Ir ši nuojauta lydi visą kūrinį, vis labiau ir labiau stipredama.

Motinystes ir vienatves temos

Kad Lopšinė bus apie motinystę, žinoma, tikėjausi. Maloni staigmena buvo tai, koks tikroviškas ir pilnas kontrastų yra šeimos motinos paveikslas. Autorė užčiuopia turbūt visomis mamoms pažįstamą tarpinę būseną, tarp rodos nepakeliamo nuovargio ir gaivališkos meilės vaikams, tarp noro atsiduoti šeimai ir saviraiškos, gyvenimo už namų sienų troškulio. Tokie motinos siekiai knygoje baigiasi labai blogai ir man galbūt tai vienintelis knygos minusas. Tarsi autorė programuotų žinutę, nenorėkite pabėgti nuo vaikų, nes žiūrėkite kaip jums gali baigtis.

Turbūt labiausiai nustebau dėl įtaigaus ir įvairialypio auklės Luizos paveikslo, per kurį knygoje nagrinėjamos vienatvės, socialinės atskirties temos. Skaitydama kažkodėl galvojau apie Eleonorai Olifant viskas gerai ir apie tai, ką su žmogumi gali padaryti vienatvė, žmogiškojo ryšio trūkumas. Turbūt būna ir daugmaž laimingų istorijų kaip Eleonoros, bet būna ir daugiau mažiau tragiškų, tokių kaip Lopšinė. Knyga privertė dar kartą susimąstyti, kaip neišmylėti vaikai, vieniši suaugę yra pavojus ne tik jiems patiems, bet ir visuomenei.

Kodėl skaityti? Jie nebijote tamsių, slogių istorijų, mėgstate narplioti sudėtingas asmenybes, ieškot priežastinių ryšių. Jei turite vaikų ir auklę, bei norite galvoje išgyventi pačias didžiausias savo baimes. Sakoma, kad kai mintyse atsakai sau, kas gali nutikti blogiausio, kažkuria prasme pasidaro lengviau. Ši knyga būtent apie tai. Aš radau paralelių su „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ir „Išnarplioti Oliverį„.

Kodėl neskaityti? Netinka šviežioms mamoms, itin jautriems žmonėms. Dėl keletos nerealistiškų vietų – na niekas negali būti toks tobulas, kaip šios knygos auklė savo geriausiomis dienomis.

Share: