Algimantas Čekuolis leidžia puikias, tačiau sunkiai nusakomo žanro knygas. Tai glausti įdomūs pasakojimai, kur faktai pinasi su linksmomis istorijomis, platus, nešališkas publicistinio stiliaus problemų nagrinėjimas čia dera su asmeniniais įspūdžiais.

Apie patį Algimantą Čekuolį plačiau pasakoti turbūt neverta. Tai Lietuvos fenomenas ir unikali asmenybė, išmaišęs kone visą pasaulį, kalbantis net 8 kalbomis. Taip pat tai ir buvęs vyriausias TV laidų vedėjas – jo Popietė su Algimantu Čekuoliu nustojo gyvuoti tik visai neseniai. Šios laidos metu nuskambėjusių pasakojimų pagrindu dažniausiai ir yra leidžiamos autoriaus knygos.

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu yra viena pirmųjų, išleista dar 2009 metais. Man asmeniškai darosi vis sunkiau atsirinkti ką iš autoriaus knygų jau skaičiau, o ko dar ne. Jos savo pobūdžiu, pavadinimais ir viršeliais gana panašios. Išsiskiria turbūt tik šiemet išleista grožinė rašytojo knyga Teisuolių vakarienė, bet iki jos dar nepriėjau. Laimei atsirado tinklaraštis – mano skaitymo dienoraštis, kuris turėtų neleisti pasimesti ateityje.

Pripažinsiu, man dažnai kyla noras paskaityti kokį meilės romaną, tačiau realybė tokia, kad dažniausiai į rankas paėmus ką nors iš jausmų ir dramų srities tenka nusivilti. Todėl tokio pobūdžio skaitiniams dažniausiai pagailiu laiko – juk tiek gerų ir rimtų knygų laukia savo eilės. Jei jaučiatės panašiai, tai dėl šios galite nedvejoti.

Apsidžiaugčiau, jei visi meilės romanai būtų tokie kaip šis. Mes dedame tašką yra knyga, kuri turi viską ir tas viskas pateikiamas tobulomis proporcijomis – meilės ir dramų, paprastumo ir gylio čia nei per daug, nei per mažai.

Amerikietė Coleen Hoover jums gali būti pažįstama iš knygos paaugliams Slemas. Prieš tai šia knyga per daug nesusidomėjusi dabar būtinai įtrauksiu į savo sąrašą,vien iš smalsumo, ką dar ši autorė yra parašiusi. Į Mes dedame tašką Coleen Hoover įtraukia ir savo asmeninę skaudžią patirtį. Kokią būtent nenoriu išduoti, bet tai užuomina, kad Mes dedame tašką nėra tik rožinis saldus romanas, bet ir jautri, dramatiška ir tikroviška istorija.

Tai romanas, kuris visų pirma taikosi suvirpinti visų mamų širdis. Pagrindinė herojė, sužinojusi, kad gali kilti pavojus netekti savo net metukų neturinčio sūnaus globos, kruopščiai suplanuoja ir ryžtasi įvykdyti pabėgimą.

Paskutinis pabėgimas parašyta paprastai, bet įtaigiai – norisi greičiau sužinoti, kuo baigsis pavojinga kelionė ir slapstymasis su kūdikiu ir paraleliai vykstanti paslaptinga istorija, turinti kriminalinį prieskonį.

Paslapčių alėja yra naujausias mano mylimo autoriaus John Irving romanas. Apie tai kodėl ir kuo man patinka šis rašytojas dėsčiau tuomet, kai kalbėjau apie vieną pirmųjų jo knygų. Tuomet likau šiek tiek nusivylusi, kaip ir dabar, perskaičiusi naujausią jo kūrinį. Nusivylimas pirmaisiais darbais, nusivylimas naujausiais… Ar gali būti, kad John Irving sužibėjo Pasauliu pagal Garpą, Sidro namų taisyklėmis, Kol tave rasiu, o visa kita tik nelabai vykę bandymai sėkmę pakartoti?