Pasiėmiau šią knygą į kelionę, kuria stengiausi pabėgti nuo tradicinio 30-mečio šventimo ir ji buvo ganėtinai į temą. Ne tik todėl, kad Stasys Šaltoka vardija tailandietiškų patiekalų pavadinimus ir dalijasi įspūdžiais apie Bankoką, kas mano galvoje taip pat buvo labai šviežia ir suprantama, bet ir dėl apmąstymų apie pačią sukaktį ir gyvenimo prasmės klausimų. Dalis Stasio man pasirodė artima – ta, kuri net kai regis gyvenime nėra jokių realių problemų, truputį verkšlena dėl nuolatinio prasmės trūkumo.
Kita vertus, likusios Stasio bėdos man buvo labiau tolimas aidas – iš tradicinių millennials problemų rato ir žiurkių lenktynių (ar aplinka pakankamai gerai apie mane galvoja, ar aš kietas, ar aš geresnis už kitus) iškritau dar gerokai prieš susilaukiant vaiko, o po to mano jausmai, mintys ir rūpesčiai pasikeitė kardinaliai. Nepaisant visų šių dalykų, skaityti man buvo įdomu, patiko tas netvarkingas rašymo stilius ir daugelyje vietų buvo juokinga (nors gal ir neturėjo?).
Netikėtas posūkis
Šiaip dėl knygos jaučiuosi apsigavusi. Iš žiniasklaidos ir kitų atsiliepimų buvau susidariusi įspūdį, jog tai labiau formos, nei turinio knyga. Na tokia, kur angliški žodžiai, haštagai ir sarkastiški juokeliai yra svarbiau už pačią žinutę. Bet galiausiai Stasys Šaltoka: vieneri metai man patiko žymiai labiau nei tikėjausi. Buvo juokinga, tikroviška, atmosferiška, nenuobodu ir pakankamai gilu.
“Žmogaus nuostabumas yra kažkas visai kita, tirai ne apdovanojimai ir prime time eteris – galbūt ramus susitaikymas su realybe.”
Įsivaizdavau, kad knyga sukasi apie auksinio jaunimo atstovo tuščią ir lėkštą gyvenimą, kol galiausiai ties 30 jis supranta kur slypi tikroji esmė. Tai buvo panašiai bet geriau. Stasys Šaltoka ne tik tuščiai stumdo dienas, bet keliauja po Aziją pasidavęs draugo avantiūrai kurti dokumentinį filmą. Knygos siužetas man visiškai netikėtai pasisuko į Malaizijos korumpuotų politikų nusikaltimus ir man ši dalis labai patiko. Baigusi skaityti internete ieškojau informacijos, tikrinau faktus ir supratau, kad knygoje panaudoti realūs įvykiai.
Kas yra Stasys Šaltoka
Kiek girdėjau, šis personažas gimė iš Gabijos Grušaitės tinklaraščio ir veikėjo, kuris turėjo pašiepti šiuolaikines millennials problemas. Na, aš apie Stasį Šaltoką prieš tai nebuvau girdėjusi, bet man jis pasirodė tikrai įtaigus. Nesakau, kad keliantis simpatijas, toks gal truputį šlykštus žmogus, bet tikroviškas. Manau esu tokių sutikusi ir realybėje. Man buvo įdomu įlysti į jo galvą, suvokti mąstymą, minčių seką.
Ko man pritrūko, ir kas būtų mano galva padaryti knygą dar geresnę, tai daugiau dėmesio skirti jo priešistorei, šeimai, paauglystei – visam tam kontekstui, kuris padėtų suvokti, kodėl Stasys Šaltoka yra toks koks yra. Tuo tarpu knygoje jis mintimis į gyvenimo Lietuvoje fragmentus ir niūrią praeities kasdienybę nuklysta vos kelis kartus ir tie epizodai kelia daugiau smalsumo nei iš tiesų kažką papasakoja ir paaiškina.
Kiti veikėjai
Man labai patiko, gal net labiau nei pačio Stasio Šaltokos, kitų knygos veikėjų portretai. Vienas tipiškas amerikietis, american dream impersonacija – norintis išgelbėti pasaulį, bet iš tiesų viską darantis tik dėl asmeninės šlovės. Kitas yra naujasis rusas, aptekęs tėčio oligarcho iš naftos sukauptais pinigais ir kuriam niekad neteko iš tiesų stengtis dėl savo gyvenimo. Ir nors jo džinsai kainuoja daugiau nei statistinio Rusijos gyventojo du mėnesio atlyginimai, tai jam nepadeda pabėgti nei nuo vienatvės, nei nuobodulio.
Stasys Šaltoka, tuo tarpu, kaip galima suprasti, labiau ne auksinio jaunimo atstovas, o prasimušęs savo darbu ir pastangomis, pabėgęs nuo kuklios buities lazdynuose ir toliau bėgantis nuo Rytų Europos tapatybės. Ir visi šie personažai taip įdomiai sąveikauja, pabrėžia vienas kito stiprybes ir silpnybes, kibirkščiuoja kandžiomis pastabomis ir šmaikščiais dialogais. Taip darydami šią knygą nenuobodžią skaityti, kai regis realaus veiksmo nėra daug.
Trisdešimt
Iš esmės tai dar viena knyga stojanti į eilę šalia Vaivos Rykšaitės Trisdešint. Dar neskaičiau, bet girdėjau, kad ir Povilo Šklėriaus Ko negalima sakyti merginai bare pretenduoja į šį sąrašą lietuvių autorių knygų, nagrinėjančių tą pačią temą. Tai kūriniai apie mano kartą, kuri prieina tą lemtingą 30 riboženklį ir turi pasirinkti: įstrigti šiame į nuosavą ego koncentruotame etape amžinai ar pagaliau susirūpinti ne tik forma (arba įvaizdžiu sociliniuise tinkluose), bet ir turiniu, bei pagaliau išmokti ne tik imti, bet ir duoti.
“Atrodo, lyg po tavo oda, po visu šituo paviršiumi nieko nėra. Todėl ir jautiesi taip šūdinai, nes nieko nemyli ir niekuo nesirūpini. “
Kodėl skaityti? Nes knyga nėra tokia lėkšta, kaip galima būtų tikėtis. Stasys Šaltoka nėra tik millennials parodija, anglicizmai ir #. Beskaitant galima sužinoti apie korupciją Malaizijoje, pamąstyti apie skirtingų pasaulio piliečių tapatybes, galbūt kažką iš veikėjų išmokti. Skaitykite jei norite truputį kelionių, šmaikščių dialogų ir jei jums neseniai suėjo, ar tuoj sueis 30. Rinkitės, jei patiko Vaivos Rykšaitės Trisdešimt. Tas pats gyvas rašymo stilius, gal tik daugiau keiksmažodžių, platesnis kelionių diapazonas ir kita veikėjo lytis.
Kodėl neskaityti? Na, man labiausiai nepatiko, kad pagrindinis veikėjas yra tiesiog toks koks yra, nepaaiškinant ir neanalizuojant kas jį tokiu padarė. Lyg būtų natūralu, jog visi mūsų kartos atstovai būtų šiek tiek ironiški, sarkastiški nihilistai, labiau nei žmones mylintys šunis. Taip pat, nesirinkite, jei tikitės kažkokių svarbių jums pateiktų išvadų – ši knyga labiau apie gyvenimo tėkmę, nei jo lūžius.
