Tokia trumpa ir glausta knyga, o jau turi viską, kas apibendrina Murakami kūrybą. Išgirsk vėjo dainą yra pirmoji rašytojo knyga, kuria, kaip suprantu, net pats autorius per daug nesididžiuoja. Kūrinio įžangoje yra H. Murakami pasakojimas, kaip jis būdamas trisdešimties nusprendė parašyti knygą. Istorija, žinoma, šiek tiek mistiška. Įkvėpimu imtis visiškai naujos veiklos tapo beisbolo rungtynėse sugautas kamuoliukas. 

Išgirsk vėjo dainą yra galbūt labiau novelė ar apsakymas, nei romanas. Vėliau autorius parašys begalę tokių. Rašytojas leidžia ne tik romanus, bet ir apsakymų rinkinius. Jose – daug ir kur kas geresnių pasakojimų nei šis. Visgi, Išgirsk vėjo dainą yra ypatingas. Juk pirmasis. Man labai gražu, kad jau su šiuo bandymu H. Murakami pasirodė toks pats, kaip ir po daugelio metų – mistiškas ir kasdieniškas, kuriantis tekstą kupiną sunkiai apčiuopiamų idėjų, nutylėjimų, sudėtingų santykių ir tik Murakami būdingų įžvalgų. 

„-Tai žinoma. Visi kada nors mirs. Tačiau iki tol reikia nugyventi penkiasdešimt metų, o nugyventi penkiasdešimt metų mąstant apie įvairius dalykus yra nepalyginamai sunkiau nei nugyventi penkis tūkstančius metų nieko negalvojant. Argi ne?“ 

Knygos dėmesio centre – kapinės. Galbūt skamba šiurpokai, bet kūrinio idėja graži ir šviesi – pasvarstyti, ką mums pasakytų išėjusieji, jei galėtų prabilti iš kapo duobės. Laukas tai net 29 gyvenimo istorijos, mažiau nei 200 puslapių knygoje. Vieni miestelio ir kapinių gyventojai šnekesni, kiti vos vieną esminį atsiminimą, trumputį fragmentą papasakoja. 

Tai, kaip autorius bando atspėti, ką esminio žmogus galėtų pasakyti apie savo gyvenimą vos vienu ar kitu trumpu atsiminimu, man pasirodė genialu. Savo glaustu kūriniu jis byloja ši tą labai svarbaus apie gyvenimą: esmė slypi akimirkose, blyksniuose, paprastuose dalykuose. Kažkokį panašų įspūdį esu išsinešusi po pirmosios (man) autoriaus knygos Tabakininkas skaitymo. 

Perskaičiau šią knygą ir supratau du dalykus. Pirmas, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis vos per daugiau nei 50 metų. 1958 m., kada buvo išleista Antano Škėmos Balta drobulė, ji buvo sutikta labai prieštaringai. Skaitytojai buvo šokiruoti atvirumu, meilės scenomis (net negaliu todėl vadinti sekso scenomis), autoriaus požiūriu, rašymo stiliumi ir dar daug kuo, ką šiandien sunku suvokti kaip provokuoti galintį tekstą. Antras dalykas – kaip smarkiai pasikeičiau aš pati. Iš naujo skaityti privalomąją mokyklos literatūra, tai nuolatinis lyginimas ir patikrinimas, ko tave išmokė gyvenimas. 

Pasiėmiau šią knygą į kelionę, kuria stengiausi pabėgti nuo tradicinio 30-mečio šventimo ir ji buvo ganėtinai į temą. Ne tik todėl, kad Stasys Šaltoka vardija tailandietiškų patiekalų pavadinimus ir dalijasi įspūdžiais apie Bankoką, kas mano galvoje taip pat buvo labai šviežia ir suprantama, bet ir dėl apmąstymų apie pačią sukaktį ir gyvenimo prasmės klausimų. Dalis Stasio man pasirodė artima – ta, kuri net kai regis gyvenime nėra jokių realių problemų, truputį verkšlena dėl nuolatinio prasmės trūkumo.

Kita vertus, likusios Stasio bėdos man buvo labiau tolimas aidas – iš tradicinių millennials problemų rato ir žiurkių lenktynių (ar aplinka pakankamai gerai apie mane galvoja, ar aš kietas, ar aš geresnis už kitus) iškritau dar gerokai prieš susilaukiant vaiko, o po to mano jausmai, mintys ir rūpesčiai pasikeitė kardinaliai. Nepaisant visų šių dalykų, skaityti man buvo įdomu, patiko tas netvarkingas rašymo stilius ir daugelyje vietų buvo juokinga (nors gal ir neturėjo?).