Neseniai išgirdau apie tokį žanrą kaip elevated sci-fi. Tai reiškia mokslinę fantastiką kine ir literatūroje, kuomet kūrinys savo prasmėmis tarsi pakyla nuo paprasto nuotykinio pasakojimo ir turi potencialo pakurstyti diskusijas apie tam tikras tendencijas ir tai, kas su mumis gali nutikti ateityje.

Šia ilga įžanga norėjau pasakyti, kad Galybė mano manymu yra viena tokių knygų. Nors joje pasakojama apie išgalvotus įvykius, tai knyga kelianti labai daug minčių apie tai, kuo gyvename šiandien. Galybė taip pat priverčia į vyrų ir moterų santykį pažiūrėti per galios prizmę, nors civilizuotame pasaulyje toks mąstymas lyg ir neaktualus. Bet ar tikrai? 

Tai knyga, kuri neabejotinai praplėtė mano akiratį. Baigusi skaityti ieškojau informacijos apie Tasmanijos salą ir jos vietinių gyventojų likimą, taip pat pat pirmą kartą išgirdau apie Meno salą prie Anglijos krantų. Matthew Kneale rašydamas Anglai keleiviai rėmėsi autentiška informacija ir realius faktus supynė į grožinį kūrinį. Galiu pasakyti, kad kai kurios istorijos sunkiai tikėtinos, o vietomis autorius pribloškia savo vaizduote. Knyga tikrai pažeria pluoštą įvairių emocijų, daugiausiai visgi neigiamų. Nepaisant to, kūrinys tikrai įsimintinas.

Pasiėmiau šią knygą į kelionę, kuria stengiausi pabėgti nuo tradicinio 30-mečio šventimo ir ji buvo ganėtinai į temą. Ne tik todėl, kad Stasys Šaltoka vardija tailandietiškų patiekalų pavadinimus ir dalijasi įspūdžiais apie Bankoką, kas mano galvoje taip pat buvo labai šviežia ir suprantama, bet ir dėl apmąstymų apie pačią sukaktį ir gyvenimo prasmės klausimų. Dalis Stasio man pasirodė artima – ta, kuri net kai regis gyvenime nėra jokių realių problemų, truputį verkšlena dėl nuolatinio prasmės trūkumo.

Kita vertus, likusios Stasio bėdos man buvo labiau tolimas aidas – iš tradicinių millennials problemų rato ir žiurkių lenktynių (ar aplinka pakankamai gerai apie mane galvoja, ar aš kietas, ar aš geresnis už kitus) iškritau dar gerokai prieš susilaukiant vaiko, o po to mano jausmai, mintys ir rūpesčiai pasikeitė kardinaliai. Nepaisant visų šių dalykų, skaityti man buvo įdomu, patiko tas netvarkingas rašymo stilius ir daugelyje vietų buvo juokinga (nors gal ir neturėjo?). 

Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.

Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą.