Apibendrinti įspūdį, kurį man paliko Vaivos Rykšaitės knyga geriausiai galėtų Jane Austin frazė ‘If a book is well written, I always find it too short’, taigi, perskaičiau ir norėjau daugiau.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su autore, kuri buvo tokia maloni, kad greičiausiai baigsis visų jos knygų perskaitymu. Nors pati neseniai perkopė trisdešimtmetį, Vaiva Rykšaitė jau yra parašiusi keturias knygas, spėjusi pagyventi Milane, Londone ir Indijoje. Ši patirtis atsispindi ir knygoje – pagrindinė veikėja yra Londone įsikūrusi bei egzistencinę krizę ir laimingos meilės paieškas išgyvenanti lietuvė.

Kaip tikriausiai nujaučiate, knyga sukasi apie artėjantį trisdešimtąjį gimtadienį ir su tuo susijusį nerimą. Juk 30, tai kaip stebuklingas riboženklis, iki kurio tarsi viskas atleidžiama, o pasiekus šį magišką skaičių gyvenimas turi stoti į tobulai surikiuotas vėžes ir tapti aiškesnis. Jei ne – gyvenimo egzamino tarsi jau ir neišlaikei. Galima juoktis iš tokio požiūrio, tačiau iš tiesų mitas apie trisdešimtojo gimtadienio svarbą vis dar gajus ir kurstomas gausybės įvairių straipsnių, ką turite nuveikti/išmokti/suprasti iki kol pasieksite 30.

Jau kurį laiką nekantravau perskaityti šią knygą, kadangi nereikalingų daiktų atsikratymas ir judėjimas link minimalesnės namų erdvės pastaruoju metu yra mane dominanti tema. Ne paslaptis, kad japonai yra puikiai įvaldę šį meną. Tradicinio japonų interjero esmė – kiekvienas į namus įžengus matomas daiktas gerai apgalvotas, na o didžioji dalis jų saugomi nuo pašalinių akių. Priešingai nei dažno lietuvio interjeras, kuris pasižymi ne tik daiktų gausa, bet ir jų eksponavimu.

Taigi, Marie Kondo knygoje žadama supažindinti su japonišku menu tvarkytis. Autorė pristatoma kaip moteris, nuo penkerių pradėjusi skaityti žurnalus šeimininkėms, o šiuo metu sėkmingai plėtojanti namų tvarkymo verslą Japonijoje. Taigi, yra sukaupusi tikrai nemažą patirties bagažą ir galinti pasidalinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių, savo klientų, patirtimi.

Iš esmės knyga “Tvarkingų namų stebuklas” vadovaujasi gerai žinoma taisykle – kas jūsų galvoje, tas ir ant darbo stalo, arba susitvarkyk ir tavo gyvenimas pasikeis. Taigi, tai ne tik praktiškų patarimų vadovas, bet ir tam tikrą gyvenimo filosofiją pristatanti knyga. Šios filosofijos esmė – atsikratyti poreikio savo aplinkoje kaupti nereikalingus daiktus, kurie yra ne kas kitas kaip atspindys to, kas dedasi mūsų sieloje. Daiktų gausa mūsų aplinkoje parodo kiek esame prisirišę prie tam tikrų atsiminimų, stereotipų, savęs pačių praeities įvaizdžių, kurie trukdo sustoti, išgirsti save ir savo tikruosius poreikius.

Jei jau skaityti šią knygą praėjus keturiems metams po jos išleidimo ir paskelbimo metų knyga, tai tik dabar. Sunku būtų rasti tinkamesnį laiką atsiversti debiutinę Andriaus Tapino knygą nei šios pirmosios liepos savaitės: Vilko valanda (arba didelis pavojus) ištiko legendos apie Vilniaus įkūrimą simbolį – Gedimino kalną, kurio šlaitas vis dar pavojingai šliaužia žemyn merkiamas beveik nesustojančio lietaus. Na o ir atmosfera vakarais lietui lyjant puikiai tinka tiek šiam romanui, tiek skaitymui apskritai.

Be to, ir gerbiamas knygos autorius neseniai buvo dėmesio centre dar daugiau nei įprastai – Lietuvos prezidentė rašytojui ir televizijos laidų vedėjui įteikė valstybinį apdovanojimą (geroji dalis), o pats apdovanotasis socialiniuose tinkluose plačiai nuskambėjo dėl rasistinio komentaro (ne tokia gera dalis).

Kalbant apie pačią knygą, visų pirma, esu dėkinga išmokusi apie naują fantastinio romano žanrą stimpanką (arba steampunk) – tai toks žanras, kuriam būdinga industrinė mechaninių išradimų ir istorinė ar išgalvota aplinka. Bent jau man buvo naujiena, kad toks apskritai egzistuoja, galbūt todėl, kad nesu didelė fantastikos knygų gerbėja. Daugiausiai mano iki šiol perskaitytą fantastikos knygų dalį sudarė Hario Poterio nuotykiai. Greičiausiai dėl šios priežasties skaitant manęs neapleido jausmas, kad skaitau lietuvišką ir suaugusiems adaptuotą šios knygų serijos versiją.

“Tėvystė užsiėmimas visam gyvenimui” – šioje knygoje rašo vaikų psichologė Aušra Kurienė. Šiai minčiai visiškai pritariu ir dar pridėčiau, kad užsiėmimas prasideda dar gerokai prieš tampant tėvais.

Pati netrukus tapsiu mama (tiksliau save jau tokia laikau, nors didžioji diena dar priešaky) ir šiam “užsiėmimui” ruošiuosi labai atsakingai. Priklausau žmonių tipui, kuris lengviausiai mokosi skaitant, todėl, nors ir lankiausi įvairiose būsimiems tėvams skirtose paskaitose, geriausiai jaučiuosi kuomet informacija mane pasiekia rašytine forma. Nenuostabu, kad sužinojusi, kad tapsiu mama pasinėriau į įvairių patarimų knygų ir žinynų pasaulį. Išmokau daug apie nėštumo eigą, kūdikio raidos etapus, kasdienius poreikius, priežiūrą ir daug kitų praktiškų dalykų.

Prisisotinusi praktiškų žinių, priėjau prie šiek tiek platesnio pobūdžio literatūros, o kartu ir artėjančio iššūkio esmės – nors ir labai svarbu tinkamai atliepti ir tenkinti kūdikio poreikius, svarbiausias tėvų tikslas turėtų būti užauginti laimingą vaiką ir žmogų. Taigi, nors mintį dalintis įspūdžiais apie perskaitytas knygas brandinau kurį laiką, tik perskaičius šią knygą pajutau, kad ji pagaliau galėtų būti įdomi platesnei auditorijai, o ne tik besilaukiančioms mamoms.