Turiu pripažinti, kad skaitydama knygas aš vis dar nuo pačio pirmojo puslapio skaičiuoju žvaigždutes ir niekaip negaliu šio įpročio atsisakyti. Tad jei Vadink mane savo vardu pradžioje atrodė kaip dvejetas, pabaigoje jau priminė penketą. Štai paaiškinimas. Pirmoje kūrinio pusėje man buvo panašu į romaną, kuris neturi idėjos ir yra pastatytas visiškai tik ant seksualinės įtampos tarp veikėjų. Na, o maždaug nuo vidurio, kur atsiranda daugiau pokyčių, refleksijų ir įprasminimo jau buvo labai gražu ir tikrai emociškai stipriai paveikė. Kažkuo priminė Barnesą ir jo Vienintelę istoriją.

Jučiuosi šiek tiek apgauta. Pasiemiau šią knygą tikėdamasi linksmų faktų, o čia, pasirodo, tiesiog įvairių istorijų rinkinys. Kaip jau buvo galima pastebėti iš kitų autoriaus leidinių – surenkant į knygą per daug jų temiškai negrupuojant. Faktai ir šypsenos prasideda skyriumi apie karą (taip), Žalgirio mūšį, karo šunis, o galiausiai net keliais pasakojimais iš Afganistano, kur Algimantui Čekuoliui teko asmeniškai pabuvoti. Tad knyga pradžioje kėlė tiek pat šypsenų, kaip tarkim Svetlanos Aleksijevič Cinko berniukai. 

Oho! Prižiūrėtojas ne šiaip knyga, o tiesiog devynios viename. Tiek šiame kūrinyje skirtingų istorijų ir visos jos panašiai stiprios ir puikiai išvystytos. Skirtingų personažų gyvenimai driekiasi per skirtingas šalis ir žemynus, o ramybės neduoda klausimas – tai kaip gi čia viskas susiję?

Šioje knygoje visko labai daug ir manau ji yra viena tų, tiesiog kviečiančių skaityti dar kartą. Personažai be galo stiprūs, istorijos prikausto dėmesį, kultūrinis ir istorinis kontekstas labai įdomus ir plečiantis akiratį. 

Dabar jau suprantu, kodėl pasirodžius knygai niekur nebuvo galima rasti jos aprašymo ir trumpo siužeto pristatymo. Apie Sfera buvo galima išgirsti tik iš žymių žmonių komentarų. Tuo tarpu sprendimą, imti į rankas ar ne šią lietuviškos literatūros naujieną, teko priimti beveik aklai. Viena iš tokios strategijos priežasčių galėtų buvo tokia – apie šią knygą ką nors trumpai parašyti taip sunku, kad nei vienas leidyklos darbuotojas nesutiko to imtis. Ir aš nežinau, ką rašyčiau ant šios knygos nugarėlės.

Sfera man pasirodė komiška ir absurdiška, sunkiai leidžianti prisiliesti prie kažkokios pagrindinės minties ir kūrinio prasmės. Nepaisant to, labai įtraukiančiai, vietomis labai gražiai ir šmaikščiai parašyta. Sutinku, kad lietuvių kalba dar niekas taip nerašė ir naujų formų ieškojimas yra puiku. Bet. Kai vieno autoriaus interviu metu išgirdau, kad jis kūrinį mato kaip psichologinio trilerio, istorinio romano ir lengvos kriminalinės dramos mišinį, nustebau. Mano akimis knyga iki šių žanrų labai sunkiai „traukia“.