„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime. 

Tai šiek tiek terapinė knyga, skirta ne tik mokytis spręsti vaikų konfliktus, bet ir atsigręžti į savo vaikystę. Mano vaikai nesipyksta labai plačiai nagrinėja brolių ir seserų santykius, tėvų reakcijas, kurios gali sudėti pamatus visam likusiam vaikų psichologiniam gyvenimui. Turbūt esminė žinutė – būti labai labai labai atsargiems su etiketėmis (geras, tvarkingas, atsakingas), lyginimu, net ir teigiamu, bet kokių vaidmenų priskyrimu vaikams, net ir pagal gimimo eiliškumą. Knygoje labai daug istorijų apie tai, kokios sunkios ir ilgalaikės tokio tėvų elgesio pasekmės. 

Knygoje kalbama apie gyvus tėvų susirinkimus, dauguma pavyzdžių irgi atrinkti iš jų dalyvių pasakojimų. Gražu, kad tėvai susirinkę spręsti vaikų problemų ima atvirauti apie save pačius ir atsiminti kaip patys jautėsi augdami šeimoje, kokios iš to kyla psichologinės projekcijos. 

Man šią knygą skaityti buvo gerokai per anksti, bet tikiuosi svarbiausi dalykai atmintyje užsifiksuos. Taip pat greičiausiai nebūsiu pajutusi visos jos galios, ypač nebylaus raginimo atsigręžti į savo pačių vaikystę – augau viena. Nepaisant to, knyga man pasirodė vertinga ir svarbi. Atsidedu ateičiai, neabejoju, kad dar bus aktualu sugrįžti vaikams paaugus. 

Man atrodo, kad viena svarbiausių rašytojo užduočių yra priversti skaitytoją pamilti personažus ar bent pajusti jiems empatiją, o paskui kažką negero jiems padaryti, leisti kartu išgyventi jų asmeninę dramą. Deja, taip turbūt neatrodo Kim Leine, kuris tikrai nėra švelnus savo tikrų įvykių įkvėptiems ar pramanytiems savo knygos veikėjams. Turbūt didžiausia problema, kad skaitant Raudonas žmogus/ Juodas žmogus man nerūpėjo, kas jiems visiems nutiks. Atrodo nespėji įsijausti, suprasti vieno, jau šokama prie kito, paskui, žiūrėk, miršta ir tas ir tas. Ir taip, aš šiek tiek ironizuoju, bet noriu konstatuoti – šiam romanui trūksta empatijos. 

Raudonas žmogus. Juodas žmogus tikrai netrūksta šalčio, nevilties ir slogios atmosferos. Kūrinys tikrai puikiai atskleidžia absurdišką Grenlandijos kolonizacijos pradžią, krikščionybės ir pagonybės dogmų susidūrimą, misionieriškos veiklos dviveidiškumą. Taip pat įdomus istorinės asmenybės, pastoriaus Egedės personažas. Tačiau vertinant platesnį kontekstą ir kūrinio nešamas žinutes, knyga iš esmės nepapasakoja nieko, kas nebūtų puikiai aprašyta Amžinybės fjordo pranašai. Tai nebuvo mano knyga, bet galbūt tai teritorija jūsų atradimams. Lauksiu pasirodant kitų skaitytojų nuomonių!

“Kai kas nors miršta, numiršti ir tu pats. Tave perpjauna, ir mirties upė Stiksas teka kiaurai tave kaip ugnis ir ledas. Tave padalina į dvi dalis, kurių niekada negalėsi sujungti. Raudonas žmogus/ Juodas žmogus.” 

Labai džiaugiuosi, kad leidykla netikėtai padovanojo šią knygą. Turiu pripažinti, kad tikrai nebūčiau atkreipusi į ją dėmesio. Kaip vystosi kūdikio smegenys pavadinimas skamba gana siaurai, formaliai ir moksliškai, tačiau tai yra labai plati ir naudinga knyga. Čia netgi radau patarimų nėštumo laikotarpiui ir tai nebuvo kažkas iš “klausykitės klasikos” serijos. Anaiptol. Autorius paneigia nemažai mitų apie ankstyvąjį ugdymą ir siūlo visų pirma vengti streso. 

Kaip vystosi kūdikio smegenys man visų pirma patiko dėl tvirto mokslinio pagrindo. Knygos autorius, molekulinės biologijos specialistas, atrinko tik kelis kartus moksliniais tyrimais patvirtintus teiginius apie vaiko smegenų vystymąsi skatinančius veiksnius. Antra, autorius taip pat yra dviejų vaikų tėtis, tad pats, regis, puikiai supranta teorijos ir realybės santykį. Na ir trečia – knygoje labai stipriai akcentuojamas emocinis intelektas ir autorius puikiai įrodo, kodėl tai yra svarbiau nei tai, kad vaikas būdamas trejų mokytųsi skaičiuoti ar prancūzų kalbos. Labai labai naudinga knyga ne tik kūdikių, bet ir ikimokyklinukų tėvams. 

“Svarbiausias darbas, kurio kada nors ėmėtės, gali kartu tapti smagiausiu nuotykiu.”