Ši Danutės Gailienės knyga, pasirodo, pirmą kartą išleista dar 2008 metais, pastaruoju metu iš naujo atranda aktualumą, tad perleista 2021 m. Man regis, Ukrainoje vykstant karui, patys sugrįžome prie savo skaudulių, kuriuos jau buvome po truputį linkę užglaistyti ir pasitikti naują gražų rytojų. Ką jie mums padarė, kaip tik ir pasakoja, kodėl svarbu nenusigręžti nuo istorinio skausmo – tik apie jį kalbant, vis iš naujo išgyvenant įmanoma įveikti traumą ir, idealiu atveju, netgi pasisemti iš to teigiamos patirties. 

Man labai patiko knygos formatas. Tai lyg ir stipri mokslinė studija apie traumas, kartu, labai draugiška eiliniam skaitytojui, nebūtinai turinčiam psichologinį ar panašų išsilavinimą, knyga. Smagu, kad autorė naudoja labai įvairius ir pažįstamus šaltinius, tokius kaip K. Donelaičio Metai, Viktor E. Frankl Žmogus ieško prasmės, Balio Sruogos Dievų miškas ir panašiai. Atrodo, kad jau tiek buvau girdėjusi apie tai, kokią žalą padarė sovietmetis, tačiau ši knyga problemą atvėrė dar giliau. Supratau, kokią nesuvokiamai didelę žaizdą savo širdyse turime. Net ir tie, kurie nekentejo tiesiogiai. 

Jei ir jūs (kaip ir aš) laikote šią knygą norimų perskaityti sąraše – stumkite ją į priekį. Ypač jei gyvenate ar dažnai būnate Vilniuje. Tai kūrinys, kuris padeda miestą išvysti kitaip, dar stipriau pajusti kiekviename skersgatvyje alsuojančią istoriją. Vilniaus atminties punktyrai yra unikali tuo, kad didžiąją dalimi čia kalba ne faktai ar gidė, o senieji vilniečiai. O dangau, kiek įdomių istorijų jie turi apie kiekvieną Vilniaus rajoną. Tačiau, tai knyga ne tik apie pastatus ar rajonus, ji įdomi tiek istoriniu, tiek asmeniniu pasakojančių lygmeniu. Kokia laimė, kad šiuos aštuntą ar net devintą dešimtį skaičiuojančius žmones prakalbino ir įamžino autorė. 

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi bent trumpam sugrįžusi penkiolika metų atgal. Prieš tiek laiko atvykau į Vilnių ir negalėjau patikėti savo laime kasdien sukiotis po senąjį VU kiemelį, Daukanto ir Katedros aikštes. Vėliau, žinoma, pripratau ir senamiestį priimu kaip savaime suprantamą. Ačiū šiai knygai, kad atnaujino ir paaštrino mano žvilgsnį. 

Nerimo žmonės yra knyga apie grupelę keistoje situacijoje atsidūrusių žmonių. Sutapimas – juos visus kamuoja nerimas ir netikrumas dėl jų pačių gyvenimo pasirinkimų. Palengva juos pažįstame ir imame suprasti, iš kur kyla jų problemos ir kaip jas galima išspręsti. Nerimas ir netikrumas šiaip yra mano geri draugai, tačiau šioje knygoje psichologijos dalis pasirodė supaprastinta. 

Šis kūrinys yra tiems, kurie dar nepavargo nuo gražių istorijų, stebuklingų sutapimų ir sąsajų. Suprantu, kodėl daugelis įsimyli šią knygą, tačiau manęs ji nenupirko. Per daug jau viskas dirbtinai sukonstruota pasirodė. Autoriaus humoro jausmas tikrai specifinis, bet jis tarsi užsižaidžia su juo ir bando būti šmaikštus kas antrame sakinyje. Nors neneigiu, kad F. Backman turi geram rašytojui būdingos įžvalgos, tad neatmetu galimybės, kad dar kokią nors jo knygą Išbandysiu ateityje. 

Atminties policija yra lyginama su žymiąją George Orwell 1984 ir dabar aš puikiai suprantu kodėl. Man šis kūrinys pasirodė ne tik daugiaprasmis, bet ir genialiai atskleidžiantis okupuotos šalies gyventojų realybę. Tiesa, tekste apie kokį nors politinį režimą nėra nei žodžio. Šią ar kitą reikšmę skaitant tenka susikurti patiems. 

Knygos pagrindinė veikėja yra rašytoja. Atminties policija tobulai sulieja jos rašomą romaną ir knygoje vykstančius įvykius. Istorijos papildo viena kitą ir suteikia dar daugiau svorio ir reikšmių. Man tai buvo nuostabiai gražus, nors ir liūdnas, kūrinys apie tai, kaip palaužiama valia priešintis, apie didžiąją visuomenės dalį, kuri pamiršta, ir tuos kelis pavojinguosius, kurie atsimena.