Iš pirmo žvilgsnio šios knygos veikėjai tokie nepanašūs į mane, bet kažkodėl pasirodė artimi. Jau įsivaizduoju, kad jei nebūčiau sukūrusi šeimos ir čia atradusi prasmės, postringaučiau panašiai, kaip Gražus pasauli, kurgi tu herojės. Ši knyga paperka natūralumu, atvirumu, galbūt net pokalbių buitikškumu. Čia nėra literatūrai būdingo patoso ar dirbtinumo. Skaityti šį kūrinį, tai lyg nepatogiai įsiterpti į tikrų žmonių gyvenimą. 

Jei matėte filmą Before Midnight – trilogijos paskutinę dalį, kuomet romantiškoji porelė kone visą filmą ginčijasi, o jų beveik nenutrūkstantis pokalbis sudaro beveik visą siužetą, bus aiškiau kokio stiliaus ši knyga. Gražus pasauli, kurgi tu, nors ir labiau fragmentuota, tačiau panaši. Tai kūrinys, kuriame, regis, žmonės tik kalbasi ir susirašinėja, nieko ypatingo neįvyksta. Tačiau autorė apnuogina dažno pasimetusio trisdešimtmečio vidinę tamsą ir kaip tai komplikuoja gyvenimą ir santykius. Ir visa tai yra labai tikra ir psichologiškai gana stipru. Bravo Sally Rooney, kad parodo, tai, kaip dažnai sumautai jaučiasi žmonės už savo reprezentatyvių fasadų.

Tokia liūdna knyga ir tokia puiki atostogų palydovė. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, reikia tiesiog talentingai pasakoti istoriją. Tu ir esi Kolibris yra koliažas iš tradicinio pasakojimo fragmentų, dialogų, laiškų. Knyga apima kone visą žmogaus gyvenimą, tačiau fragmentai išsibarstę ir nuolat šokinėja laike. Skaitant jautiesi lyg visažinis, užbėgantis įvykiams už akių, pradedi liūdėti dėl dar neįvykusių dalykų. Taip sušvelninamas ne tik siužeto vingių keliamas emocinis efektas, bet ir nuolat kurstoma intriga ir švelnus jaudulys. 

Skaičiau šią knygą ne namuose ir, kaip gaila – neprisirinkau citatų. Kada nors su didžiuliu malonumu skaityčiau šį kūrinį antrą kartą. Tu ir esi Kolibris nepaprastai gražiai kalba apie žmogų patiriantį sunkumus ir apie tai, kad kartais gyvenime net norint išlikti vietoje tenka labai greitai bėgti. Tai kinematografiška, literatūriška ir tiesiog nuostabi knyga. 

Tai knyga, kurią galima vadinti šiokia tokia literatūrine įžymybe. Ji dažnai puikuojasi įvairiuose sąrašuose, vadinama naująja klasika, pagal ją yra pastatytas to paties pavadinimo filmas. Knygų vagilė yra istorija apie mergaitę, karą, Vokietiją, nacius, žydus, mirtį, labai gerą tėtį ir draugą, akordeoną ir didžiulę meilę knygoms. Toks eklektiškas rinkinukas, tačiau puikus rezultatas. Labiausiai šią knygą man norisi lyginti su filmu Zuikis Džodžo. Čia ta pati linksma ironija dera su sunkiomis temomis, o karas, holokaustas pateiktas vaikų akimis nušvinta vėlgi visai kitokioje šviesoje. 

Jei ir jūs kurį laiką apžiūrinėjate šią knygą – raginu imti ir skaityti. Tinka ir paaugliams ir netgi vasarai. Liūdesys ir šviesa čia gražiai dera tarpusavyje. 

Laikinumas, liūdesys, šeima, vienatvė, meilė, draugystė – tai kelios temos, kuriomis švelniai slysta ši knyga. Dunkst Dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas pasakoja apie sunkia ir reta liga sergantį jauną vaikiną. Knyga pristato ne tik įvairių prieštaravimų kupiną jo vidinį pasaulį, bet ir tėvų pažinties, o vėliau, ir santuokos istoriją. 

Tai kūrinys, kurį skaitant liūdna, tačiau šviesu. Gumulas gerklėje stringa galvojant apie tėvų meilę vaikams ir vaiką, kuris supranta, kad turės atsisveikinti pirmas. Nepasižymėjau tikslios citatos, bet man regis, knygos esmę puikiai nusako pagrindinio veikėjo vieno pokalbio metu ištartas klausimas – ar rinktumėtės turėti sveiką vaiką, kuris gyvens trumpai ar sergantį, kuris gyvens ilgai. Šis kūrinys, tai subtili meditacija šia tema.