Tai knyga, apie kurią girdėjau tiek daug, kad dar prieš atsiversdama pirmąjį puslapį jaučiausi lyg jau būčiau skaičiusi. Miško maudynės yra apie neįprastą gydymo ir sveikatinimo būdą atrastą Japonijoje – sąmoningą buvimą gamtoje, ypač miške. Autorius labai gražiai rašo apie medžių ir žmonių ryšį bei tai, kaip būdami jų apsuptyje pasijaučiame dalimi gamtos, labiau harmoningi, ramūs. 

Gali būti, kad daugelis iš mūsų, lietuvių, turėdami puikius miškus, jau esame instinktyviai atradę tiesas, kurios dėstomos šioje knygoje. Miško maudynės Japonijoje praktikuojamos pakankamai ilgai, kad būtų atlikta apstu mokslinių tyrimų, kurie patvirtintų tai ką jau žinojome – buvimas miške iš tiesų gydo – tiek fizine, tiek psichologine ir emocine prasme. O ši knyga apie tai, kaip iš buvimo gamtoje pasisemti dar daugiau. 

„Keli tyrimai parodė, kad užmezgus ryšį su gamta ateina žinojimas, jog esame dalis kažko didesnio nei mes patys. Pajutus neaprėpiamą visatos platybę, užplūsta dėkingumo jausmas.“

Ši knyga, sakyčiau, turėtų būti tokia pati privaloma literatūra kaip žymioji 1984. Jei pastaroji yra komunizmo kritika, Rūstybės kekės skaudžiai kerta kapitalizmui JAV. Tačiau šis kūrinys yra įdomus ir vertingas ne tik dėl socialinės kritikos, bet ir keliamų klausimų žmogiškumo ir teisingumo temomis. 

Rūstybės kekės buvo labai skaudi, kartais beviltiška, slegianti knyga, tačiau papasakojusi kažką daugiau nei tik siužetas, ar knygoje aprašomas konkretus laikotarpis ir žmonėms nutikę įvykiai. Tai tikrų tikriausia klasika. 

Taip pat knyga man labai gražiai susisiejo su neseniai matytu filmu Nomadland. Šis, nors ir žymiai švelnesne forma, tačiau byloja apie kažką panašaus – žmones, turėjusius palikti namus, klajojančius, dirbančius trumpalaikius darbus, kurie apmokami tik tiek, kad padėtų patenkinti tik pagrindinius poreikius. Turbūt ne veltui filmas susižėrė tiek daug apdovanojimų, galbūt suvirpino žmonių širdis ir palietė kažką labai giliai amerikietiško, tačiau suprantamo visam pasauliui. Kaip ir Rūstybės kekės. 

„Žmonių sielas pripildo rūstybės kekės: jos sunksta, sirpsta ir duos gausų derlių.“

Kaip aš tikiuosi nesulaukti laikų, kai paskutinį klaidžiojantį pilkajį vilką bus galima pamatyti per vakaro žinias, kaip didžiulę sensaciją. Jei ir bus pasaulyje diena, kai ant pirštų bus galima suskaičiuoti pasaulyje likusias žuvėdras, laisvės ir nepriklausomybės simbolį, lai aš nebūsiu šių įvykių liudininkė. Migracijos pasakoja vienos moters istoriją, o įvykių fonas persmelktas melancholijos dėl žmogaus sukeltos žalos aplinkai ir gyvūnams. 

Knyga parašyta labai talentingai, asmeninė tragedija čia glaudžiai susijusi su pasaulio negandomis. Migracijos tiesiog alsuoja nerimu, kaltės jausmu, kurį, tikiu, dažnas iš mūsų jaučiame žiūrėdami į tai kas vyksta su mūsų pasauliu. Knyga, būtų tiesiog nuostabi, jei ne netikėtas paskutinis penktadalis, primenantis trilerį ir keletas labai jau standartinių sprendimų. Vis dėlto, labai palietė ir sužavėjo knygoje aprašyta kelionė – vejantis paskutinius paukščius ir bėgant nuo vidinių demonų. 

„Nykstantys paukščiai. Nykstantys gyvūnai yra bevardis liūdesys. Kaip čia bus vieniša, kai liksime tik mes vieni.“ 

Ši knyga yra tikras apdovanojimas kantriesiems. Atrastas laikas – sodriausias ir pilniausias to Proust’o, kuris atima žadą, ir mažiausiai to, kuris verčia nuobodžiauti. Paskutinė dalis iš septynių yra tarsi viso autoriaus gyvenimo apibendrinimas ir įprasminimas. Per vieną vakarėlio sceną čia sutinkame beveik visus šešių ankstesnių buvusių knygų veikėjus. Jie pasenę kaip ir pats autorius, o jų susitikimas neša labai svarbią žinutę, visa tai kas jiems visą gyvenimą atrodė nepaprastai svarbu – išvaizda ir socialinis statusas, netenka prasmės. Tai kur tuomet ji? 

Marcel Proust šioje knygoje prarastą laiką atranda pagaliau pajutęs stiprų pašaukimą kurti ir tuomet visas lygšiolinis gyvenimas ir kančios pagaliau įgauna prasmę. Štai ir antroji žinutė – menas ir mūsų atsiminimai kuriuos paliekame kituose, dar ilgam po to kai mūsų nėra yra vieninteliai kurie išlieka. Ir galbūt, vieninteliai iš tiesų svarbūs. 

„Mat kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškas didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save.“