Šiaip jau aš atsargiai žiūriu į idėją, kad berniukus ir mergaites reikėtų kažkaip skirtingai auginti. Tačiau, sūnui augant, ima kirbėti nuojauta, kad tam tikrų subtilumų, kurių aš kaip moteris negaliu iki galo suprasti, yra. Augant Kainui atskleidė nemažai berniukų vidinio pasaulio niuansų, kurie didžiąją dalimi yra susiję su tėvų auklėjimo klaidomis ir žiauria bendraamžių aplinka. Aš labai noriu tikėti, kad didelė dalis čia aprašytų tikrų istorijų nebegali kartotis ir nebesikartos. 

Šis dviejų psichologų darbas pirmą kartą išleistas dar 1999 m., tad senstelėjusių tendencijų čia tikrai yra. Noriu tikėti, kad tėvai taip nebesielgia – nekvestionuoja berniuko teisės verkti, patirti ir išreikšti įvairių emocijų. Pagrindinė mintis šioje knygoje – nepadarykite lemtingos klaidos berniuko vaikystėje ir nepriverskite jo užsisklesti, mokykite suvokti savo ir kitų žmonių jausmus. Skamba elementariai, tačiau berniukų auginime emocijų slopinimas buvo dažna ir labai žalojanti tendencija. 

„Berniukai privalo matyti ir tikėti, kad vyro gyvenime jausmai būtini.“

Ši knyga yra apie gyvenimą – tikrą ir paprastą. Istorijos centre čia jaunas karininkas ir vyresnio amžiaus moteris, meno ekspertė ir mylėtoja. Susitikę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jie užmezga netikėtą ir stiprų ryšį, kuris išlieka svarbus jų gyvenimuose, per daug ateinančių metų. Knyga graži, lėta, persmelkta itališko gyvenimo būdo (nors abu pagrindiniai herojai yra britai), personažai labai įdomūs ir gerai išvystyti. Tačiau, knygoje lėtumo, paprastumo ir tolygaus ritmo, be didesnių siužeto posūkių galbūt šiek tiek per daug. Natiurmortas yra tokia knyga, su kuria ilgainiui susilieji, pamiršti, kad skaitai, tačiau palengva pavargsti nuo rutinos ir imi jausti nuobodulį. 

Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“