Antroje trilogijos dalyje regis visko daugiau: sustiprėja romantiška siužeto linija, kyla įtampa, atsiranda trilerio elementų, kaip ir žymiai daugiau detalių iš fantastikos srities. 1Q84: Antra knyga sunku vertinti atskirai nuo kitų. Atrodo čia ėmė rištis tiek daug mazgų, bet autorius, regis, neišsiteko puslapių skaičiuje bent kelis iš jų išnarplioti šioje dalyje. Turiu pripažinti, kad perskaičius antrą, neskaityti trečiosios iškart tiesiog neįmanoma – be galo smalsu, kas toliau.

Apie Murakami knygas kalbėti visuomet labai sunku. Skaitant kyla daug jausmų ir minčių, o jas suguldyti į popierių ir suteikti formą – sudėtinga. Nes Murakami kalba apie labai subtilias patirtis ir reiškinius, kuriuos dažnas supranta savaip, o juos taikliai apibūdinti gali tiktai genialusis japonų rašytojas. Nepaisant sudėtingumo, pabandysiu papasakoti savo įspūdžius apie 1Q84: Pirma knyga.

Turbūt atspėjote, kad šis kūrinys kūrinys yra George Orwell romano “1984” interpretacija. Sąsajos tarp abiejų knygų tampa aiškios tikrai ne iš karto – pirmiausia į akis krenta tik tai, kad veiksmas vyksta tais pačiais metais, na, o visa kita palengva aiškėja kūrinio eigoje.

Kaip pasakytų Murakami, skaitant 1Q84 laikas plečiasi ir minkštėja, įtraukia ir užliuliuoja taip, kad nesinori kada nors ją užbaigti. Dviejų pagrindinių veikėjų portretai labai įdomūs. Nors iš pradžių jų istorijos lyg ir neturi nieko bendro, palengva aiškėja įvairios sąsajos. Keistų situacijų kratinys palengva įgauna formą ir prasmę. 

Ar dar atsimenat 200 litų banknotą ir jo herojų? Lina Mickutė savo tekstu, o Birutė Bikelytė iliustracijomis atgaivino žymųjį Vydūną ir pateikė informaciją taip, kad istorine asmenybe susidomėtų vaikai. Man smagiausia, kad kuriant Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija apsieita be ryškių spalvų, tradicinių iliustracijų. Na, viso to, kas dažniausiai suvokiami kaip būtini vaikiškos auditorijos atributai. Taigi, gavosi toks labai stilingas lietuviškas komiksas. 

Užrašiau apžvalgos antraštę ir galvoju, ar čia autorius taip subtiliai mus programuoja 2029 metams? Na, tokios mano mintys puikiai atskleidžia knygos efektą – visur pradedi matyti slaptas politines strategijas, kaip ir povandeninėmis srovėmis tekančius verslo magnatų pinigus, bei didžiosios kaimynės bandymus kištis į rinkimus ir juodąsias technologijas. Aš manau, kad būtent toks ir buvo Andriaus Tapino tikslas. Ne, greičiausiai ne Lietuvos vadovo postas. Įtarčiau, kad knyga Prezidentas gimė iš pilietinės atsakomybės ir intensyvių svarstymų kaip dar žmones priversti matyti ir suprasti daugiau to, kas vyksta Lietuvos politikoje, bei paraginti juos eiti balsuoti.