Tikrai taip, aš labai noriu pasikalbėti apie šitą knygą, su visais kurie klausosi. Man ji buvo visiškas netikėtumas, atradimas ir didžiulis skaitymo malonumas. Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra gydytojos psichoterapeutės memuarai, kurie nepaprastai įdomiai pristato psichoterapijos reikšmę, naudą ir procesą. Kūrinys lengvai nutraukia paslapties šydą nuo to kas vyksta psichoterapeuto kabinete ir gal net plačiau – labai kasdieniška paverčia emocinės sveikatos temą. 

Kodėl šią knygą skaityti taip įdomu? Nes čia susiduria net kelios pasakojimo linijos. Lori Gottlieb visų pirma pasakoja savo asmeninę, klystkelių kupiną savirealizacijos ir karjeros kelio paieškos istoriją, kalba apie asmenines problemas. Visa tai ji supina su savo pacientų istorijomis, tuo ką jaučia ir mąsto bendraudama su jais. Ir galiausiai, atskleidžia savo patirtį, kuomet pati dėl skaudaus išsiskyrimo ima lankytis pas psichoterapeutą. Tokiu būdu turime beveik 360 laipsnių temos vaizdą. 

Turbūt įspūdingiausia yra skaitant stebėti procesą, kaip autorė ir jos pacientai veriasi prieš mūsų akis – pradėdami nuo ledkalnio viršūnės iki labai labai gilių suvokimų, žmogiškų universalių problemų, galiausiai tapdami iš tiesų nuoširdūs kalbėdami apie save. 

Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti yra tiesiog žmogiškumo ir nuoširdumo įsikūnijimas popieriuje. Lyg to nebūtų gana, parašyta labai šmaikščiu ir įtraukiančiu stiliumi. Šios knygos lengvumo ir gilumo dermė yra tiesiog nuostabi. 

Kiek šioje knygoje visko daug – istorijos, vardų, įvykių. Kreta, arba tiksliau Chanija, čia atsiskleidžia visomis spalvomis. Nekaltieji ir kaltininkai būtų galima atskirti į kelis sluoksnius. Visų pirma – XIX a. siekianti salos istorija ir dar senesnių laikotarpių fragmentai, pasakojami pagrindinių veikėjų senelių dienoraščių ištraukų pagalba. Tuomet, jau XXI a. pradžioje savo gyvenimą kuriančių veikėjų likimai. Ir trečiasis – detektyvinis sluoksnis, apimantis vieną šių laikų ir kitą, beveik prieš šimtą metų įvykdytą nusikaltimą. 

Knyga paliečia labai skaudžią istorinę žaizdą – Kretos turkų ir graikų santykį bei priešpriešą. Nekaltieji ir kaltininkai ji kerojasi per dviejų šeimų istoriją, tačiau, kalba apie gana universalų reiškinį ir stiprų kultūrinį konfliktą. Skaitydama jaučiau, kad tam, jog iki galo įvertinčiau šį kūrinį man trūksta iš tiesų nemažai: kultūrinio, istorinio ir politinio regiono išmanymo. Nekaltieji ir kaltininkai nėra knyga, kuri skaitytoją už rankos įveda į sunkią temą. Veikiau tai yra kūrinys, kuris gali atsiskleisti jau turint pakankamai žinių. Kultūrinis ir istorinis sluoksnis čia tikrai labai gilus, smingantis iki seniausių skaudulių. 

„Piratų saloj susitiksim visi, nekaltieji tiek pat, kiek kaltininkai, – kaip veidrodžiai, vienas į kitą atgręžti.“ 

Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją. 

Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo. 

„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“

Stipru. Tokia mintis aplankė užvertus paskutinį puslapį. Šuns Archipelagas, atrodytų, yra labai paprastas pasakojimas – be vardų kuriuos reikia įsiminti. Veikėjai čia tiesiog Senė, Kunigas ar Meras. Taip iš karto supranti, kad patekai į butaforinę aplinką, lyg kokį spektaklį, kurio veiksmas vyksta merdinčioje saloje. Pavadinta ji Šuns Archipelagas, bet tai galėtų būti bet kuri kita sala, bet kurie kiti žmonės. 

Viso šio pasirodymo prasmė, kaip man pasirodė, pakalbėti apie sąžinę ir kaltę. Nebūtinai asmeninę, tačiau ir kolektyvinę. Pasaulyje, kur kasdien vyksta tiek daug nelaimių, tenka pasirinkti išgyvenimo strategiją – šiek tiek ignoruoti, atsiriboti, nesikišti. Ši Philippe Claudel knyga kaip niekad aktuali Lietuvoje – kas galėjo pagalvoti, kad su pabėgėlių problema susidursime iš taip arti?