Aš labai džiaugiuosi, kad ši knyga pateko į mano rankas prieš šventes ir dar labiau džiaugiuosi, kad įspūdžiai apie Džonatanas Livingstonas Žuvėdra bus paskutinė mano prieš Kalėdas publikuota apžvalga.

Ši knyga, yra tiesiog tikrosios Kalėdinės nuotaikos ir šviesos įsikūnijimas popieriuje. Na, gal tik pabaiga labiau pamokanti nei šviesi. Aš skaičiau leidimą su Ketvirtuoju skyriumi, kurio mano bendraamžiai skaitę šį kūrinį tik mokykloje bus nematę, lygiai taip pat kaip ir aš. Ričardas Bachas paskutinyjį skyrių ilgiems metams buvo nugrūdęs į stalčių. Turbūt nenorėjo sugadinti optimistinės knygos nuotaikos.

Ketvirtasis skyrius iš esmės į šuns dienas išdeda religines praktikas, kuomet apeigos ir šventųjų garbinimas atitraukia mus nuo tikrosios esmės ir to, ko iš esmės religija turėtų mus mokyti – meilės sau ir aplinkiniams kiekviename žingsnyje.

Artėjant Kalėdoms to ir linkiu, kad tarp blizgučių ir dovanų, nepasimestų visa ko esmė. 

Visų pirma pabandysiu atsakyti į klausimus, kurie, kaip įtariu, sukasi šia knyga besidominčių žmonių galvose. Ar Murakami kūryba nesuprastėjo? Ne, ši knyga, mano akimis, tokia pati gera kaip ir ankstesni rašytojo kūriniai. Ar galima pradėti skaityti nuo Komandoro nužudymas, jei dar nesi pažįstamas su šio rašytojo kūryba? Drąsiai! Ar Murakami pradėjo kartotis? Taip, bet jis kartojosi visada, nuo pat pirmųjų savo knygų. Ir ta galimybė sugrįžti į tą unikalų ir pažįstamą, bet kaskart ir šiek tiek kitokį pasaulį yra vienas iš rašytojo kūrybos privalumų.

Komandoro nužudymas yra lėta knyga. Laikas joje slenka, įtampa vystosi palengva. Vietomis stulbinamai panašu į Plūduriuojančio pasaulio menininkas. Pagrindinis knygos veikėjas yra tapytojas, bandantis pažinti kitą tapytoją per paslaptingą jo paveikslą, o kartu įminti ir savo paties asmenybės ir kūrybos prasmę. 

Tai yra Ž. Ž. Ruso mintis, kurią eidamas per gyvenimą kontempliuoja pagrindinis romano veikėjas ir kuri, manau, nemažai pasako apie patį kūrinį bei kokio pobūdžio filosofiniai pamąstymai čia vyrauja. Amžinybės fjordo pranašai savyje talpina labai daug. Visų pirma – beveik visą pastoriaus Morteno Falko gyvenimą. O jo fone – Danijos ir Grenlandijos istorija, gyvas to meto miesto ir kolonijų vaizdas, kultūrų susidūrimas, religiniai ir filosofiniai klausimai, šiek tiek humoro ir absurdiškų situacijų, nuotykių, banginių medžioklės, gaisrų ir kitų liūdnų nutikimų.

Pagrindinis veikėjas labai prieštaringas – rodos norisi jo nemėgti. Dėl atsainaus požiūrio į gyvenimą ir atsakomybės trūkumo jis dažnai tampa problemų kitiems priežastimi. Kita vertus, jo nuoširdumas, atvirumas sau, abejojimas viskuo ir prasmės paieškos kažkuo patrauklūs. Na, o stipriausia dalis knygoje sakyčiau yra gyvas istorinis kontekstas. Viskas čia labai ryšku ir tikroviška, šaltis, badas, purvas, žmonių gerumas ir žiaurumas. Tai tikrai nėra labai patogi ar graži knyga. Bet tikrai verta jai skirto laiko.

Apie šią knygą sklandė didelis gerų atsiliepimų šleifas, tad ir lūkesčiai buvo atitinkami. Deja, Tarnaitės pasakojimas manųjų nepateisino. Pradžia buvo gera – autorė įmeta skaitytoją į istoriją, kuri rutuliojasi labai keistame ir distopiškame pasaulyje. Tad pirmoji knygos pusė buvo intriguojanti, gaudai kiekvieną detalę ir bandai suvokti, koks tas ateities pasaulis ir kodėl tokiu tapo.

Nepaisant to, pasakojimui persiritus į antrą pusę apima nusivylimas. Jausmas lyg žiūrėtum filmą Trumano šou, o pagrindinis veikėjas, taip ir nebūtų supratęs, kas ne taip su jo pasauliu. Man pritrūko informacijos, kodėl šioje knygoje viskas nutiko taip kaip nutiko. O tos detalės, kurios paaiškėjo, man pasirodė nelabai įtikinamos.