Knygos Kūrėjo kelias tema man labai gražiai susišaukė su neseniai, festivalio „Kino pavasaris“ metu, matytu filmu Kodėl mes kūrybingi (angl. Why are we creative). Ten daugybė žinomų žmonių spontaniškai atsakinėja į šį klausimą. Ir atsakymai, žinoma, įvairūs – bet tam tikrus dominuojančius motyvus buvo galima lengvai išskirti – kūrybingumas yra duotybė, dievo dovana, neišvengiamybė. Man įstrigo dainininkės Bjork žodžiai, kad ji neišskiria savęs iš kitų – jos senelis, gaminantis paminklus lygiai toks pat kūrybingas kaip ir ji. Tiesiog veiklos sritys ir saviraiškos formos skiriasi.

Man susidarė įspūdis, kad ir šios knygos autorė laikosi panašios pozicijos. Kūryba jai nėra tik profesionalių menininkų ar norinčių jais tapti kasdienybės dalis – tai savybė, būdinga kiekvienam žmogui, pritaikoma kiekvienoje profesijoje, tiesiog dalis mūsų savo kūrybines galias esame užgniaužę. Kūrėjo kelias yra apie tai, kaip jas, gana nesudėtingai galima išlaisvinti. 

Šią knygą dėl itin mažos apimties man net sunku pavadinti romanu – 120 puslapių ir stambus šriftas. Motinų sekmadienis buvo toks blyksnis – graži akimirka, trumpam suspindėjusi ir dingusi, ištirpusi kokių dviejų valandų skaityme. Kažkaip viskas šiame kūrinyje simboliška – net jo forma atspindi žinutę, kurią siunčia turinys. Tai knyga apie laikinumą, vieną dieną ir vieną akimirką, lyg amžiną įspaudą, galintį keisti visą gyvenimą. 

Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu. 

Antroje trilogijos dalyje regis visko daugiau: sustiprėja romantiška siužeto linija, kyla įtampa, atsiranda trilerio elementų, kaip ir žymiai daugiau detalių iš fantastikos srities. 1Q84: Antra knyga sunku vertinti atskirai nuo kitų. Atrodo čia ėmė rištis tiek daug mazgų, bet autorius, regis, neišsiteko puslapių skaičiuje bent kelis iš jų išnarplioti šioje dalyje. Turiu pripažinti, kad perskaičius antrą, neskaityti trečiosios iškart tiesiog neįmanoma – be galo smalsu, kas toliau.