Ši knyga yra apie gyvenimą – tikrą ir paprastą. Istorijos centre čia jaunas karininkas ir vyresnio amžiaus moteris, meno ekspertė ir mylėtoja. Susitikę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jie užmezga netikėtą ir stiprų ryšį, kuris išlieka svarbus jų gyvenimuose, per daug ateinančių metų. Knyga graži, lėta, persmelkta itališko gyvenimo būdo (nors abu pagrindiniai herojai yra britai), personažai labai įdomūs ir gerai išvystyti. Tačiau, knygoje lėtumo, paprastumo ir tolygaus ritmo, be didesnių siužeto posūkių galbūt šiek tiek per daug. Natiurmortas yra tokia knyga, su kuria ilgainiui susilieji, pamiršti, kad skaitai, tačiau palengva pavargsti nuo rutinos ir imi jausti nuobodulį. 

Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

Karbidas yra istorija apie svajoklį, idealistą, na ir šiek tiek ekscentrišką bei svaigiųjų gėrimų nevengiantį istorijos mokytoją, kuriam kyla idėja. Draugų kontrabandininkų padedamas jis sumąsto planą, kaip Ukrainos žmonės pagaliau galėtų eurointegruotis ir patekti į Europą. Jeigu skaitydami Rimanto Kmitos Pietinia Kronikas kikenote, greičiausiai liksite sužavėti ir šios knygos. Šis kūrinys panašiai persmelktas laukinių 90-tųjų nuotaikos ir nuotykių, susijusių su kontrabanda bei pastangomis praturtėti sunkumų patiriančioje šalyje. 

Knygoje gražiai dera absurdiškas humoras ir labai liūdnas idealizmo, naivumo ir pragmatiško požiūrio susidūrimas. Karbidas leidžia užčiuopti ukrainiečių nenuilstantį siekį tapti Europos bendruomenės dalimi ir kaip tam trukdo įsišaknijusi korupcija. Labai daugiaprasmiška ir maloniai nustebinusi knyga.