Paskutinis Katerinos (Martos) atokvėpis buvo labai skaudus. Ne tik dėl visos Petro imperatorės gyvenimo istorijos pabaigos, bet dar ir todėl, kad knyga, ir kartu didžiulis skaitymo malonumas, ėmė ir baigėsi. 

Rašydama šią apžvalgą, kuri greičiausiai bus viena iš pirmųjų jaučiu be galo didelę atsakomybę, nenorėčiau atimti iš Jūsų nei dalelės malonumo, kurį pati turėjau. Todėl stengsiuosi apie knygą kalbėti kaip įmanoma abstrakčiau. Kaip visuomet – labiau apie santykį su kūriniu ir jausmus, nei apie turinį. O tai taip sunku, nes apie tokias knygas norisi kalbėti ir kalbėti. 

Šioje dalyje mano akyse imperatore tampa ne tik Katerina, bet ir Kristina. Tiesa, ne Rusijos, o literatūros, istorinio romano žanro valdove. Tai ką ji padaro su Petru, Aleksandru, Katerina yra aukščiausio lygio meistriškumas. Jaučiuosi lyg pagyvenusi tais siaubingais laikais, kažkuriuo atžvilgiu emociškai išsunkta, bet kartu ir praturtinta naujo, gilesnio suvokimo. Gyvai įsivaizdavau keikvieną iš įsiūčio trūkčiojantį voką, jaučiau veidu riedančias ašaras, Sankt Peterburgo drėgmę, turbūt net degtinės ir vyno skonį – personažai čia beveik nebūna blaivūs.

Jei įmanoma keliauti laiku knygos pagalba, būtent tai ir padariau. Visa tai absoliutaus tikroviškumo ir autentiškumo pojūčio deka. Visoje šioje Petro imperatorė II toksiškų santykių dėlionėje neįžiūrėjau jokių spragų. 

Antrojoje dalyje Katerina keičiasi iš esmės ir viršelio portretų pasikeitimas vietomis yra labai labai simboliškas. Patiko, sužavėjo, įskaudino – nerandu pakankamų žodžių, ką su manim padarė ši knyga. Kaip gerai, kad ji yra. 

„Niekada nė nenutuokiau turinti tiek išminties žvilgsnyje. Su šermuonėliais ir ordinu, bet – tarsi nuoga. Nuoga galia, kuriai grožis nereikalingas, nes yra šis tas daugiau: išmintis, patirtis, jėga.“

Prisieškojau kažko lengvo ir linksmo – ačiū, tikiuosi niekad daugiau. Tiesą pasakius esu siaubingai suklaidinta viršelio (pati kalta, aišku). Jis man priminė animacinio filmuko personažę Dariją, jei dar tokią prisimenat. Galvoje iš karto kilo asociacija – gal bus lengvas kūrinys, bet tikrai modernus, šmaikštus ir šiek tiek sarkastiškas. Galų gale bent kažkiek inteletualus. O varge, kaip aš suklydau.

Ši knyga tikras oksimoronas – ji apie nuoširdumo projektą (originalo pavadinimas yra the authenticity project), bet juo man čia net nekvepėjo. Pradedant pačiu turiniu, baigiant autorės darbu bandant kurti personažų portretus ir siužetą. Personažai tokie paviršutiniški, nenuoseklūs, taip pat kaip ir jų reakcijos. Viskas, atrodo, šimtus kartų girdėta, be didelės atrankos tiesiog sukimšta į vieną knygą. Viena iš pagrindinių veikėjų yra Monika, turinti savo kavinę, svajojanti apie santuoką ir vaikus bei labai mėgstanti tvarkytis. Aha, ir man kai ką primena. 

Šioje autobiografijoje pasakojama ne tik apie pirmąją Barack’o Obamos kadenciją, bet ir apie jam pačiam netikėtą kelionę – nuo Harvardo teisės mokyklos studento iki JAV prezidento. Verta paminėti, kad Pažadėtoji žemė puikiai dera su Mano istorija. Abi knygos pasakoja apie tą patį vienos ypatingos šeimos gyvenimo tarpsnį, tik iš skirtingų barikadų pusių. Daugelį aptariamų įvykių ganėtinai ryškiai prisiminiau iš Michelle Obama atsiminimų. Gal ir nereikėtų, bet labai norisi šias knygas lyginti. Pažadėtoji žemė kur kas mažiau orientuota į vidinius išgyvenimus, daugiau į išorę – politines kovas, JAV vidaus ir tarptautinės politikos įvykius. Turiu pripažinti, nors fragmentai iš Barack’o Obamos viešų pasisakymų buvo labai jaudinantys, būtent to pasikapstymo viduje labiausiai pasigedau. 

Pažadėtoji žemė man yra istorija ne tik apie vieno žmogaus politinę karjerą, bet apie idėjų galią keisti pasaulį. Iš knygos puslapių justi, kad taip save matė ir Barackas Obama. Politika jam buvo ne priemonė asmeninėms ambicijoms tenkinti, o sunkus ir varginantis kelias svajonės, etiškesnės politikos, stipresnės demokratijos ir lygesnės visuomenės, link. 

„Supratau, kad tam tikra prasme žmonės arenoje mato ne mane su visomis turimomis keistybėmis ir trūkumais. Ne, jie pasisavino mano fizinę išvaizdą ir ėmė naudotis ja kaip indu – pildyti daugybe skirtingų svajonių.“

Skaityti šią knyga ir kartu žiūrėti serialą, bei nuolat internete ieškoti papildomos informacijos yra stipru. Dėka šio derinio užplūsta labai didelė emocijų ir suvokimo banga apie dalyką, kuris visada buvo šalia ir atrodė toks aiškus ir suprantamas – atominės elektrinės avarija.

Kaip ir Cinko berniukai, kaip Paskutinieji liudytojai autorė gilinasi ne į technines detales, faktus ar skaičius. Ji suteikia balsus tiems, apie kuriuos istorija dažniausiai nutyli. Paprastiems gyventojams, nuo avarijos ir pasibaisėtino politikų elgesio nukentėjusi visomis įmanomimis prasmėmis. Knyga padeda suvokti netiesioginę žalą, ne tik fizinį, bet ir socialinį, kultūrinį ir politinį avarijos efektą. Jam iki galo suvokti, panašu, net iki dabar neužtenka laiko. 

„Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka.“