Ar man vienai atrodo visiškai neįtikėtinas faktas, kad trys vienos šeimos seserys rašė knygas? Ir dar XIX a. kai moterims iš viso nebuvo gana įprasta tai daryti. Ir ne šiaip kokias rašliavas, o romanus, kurių populiarumas neblėsta ir XXI a. Ar kada nors anksčiau ar dabar yra buvę panašiai? Kaip atrodė jų šeimos gyvenimas ir kaip galėjo susiklostyti tokia unikali situacija? Dar pridėkime faktą, kad visos seserys mirė gana anksti, vadinasi parašė savo brandžius kūrinius būdamos itin jaunos. Na, tiesiog stulbinama.

O dabar apie Vėtrų kalnas. Ir čia mano reakcija vėl tik nuostaba. Ir čia tikrai vienas tų atvejų, kai užvertus paskutinį puslapį norisi paklausti, ką aš čia ką tik perskaičiau? Visa istorija – tarsi vienas ištisas lengvo fizinio ir sunkaus psichologinio smurto vaizdelis. Nuo ką tik perskaitytos Džeinės Eir knyga skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei viena buvo apie gerumą, idealizmą ir tvirtą vertybių laikymąsi, tai kita – visų tamsiųjų žmogaus pusių ekspozicija. Aš nesakau, kad nepatiko – tiesiog nieko panašaus nesitikėjau. Įspūdingos seserys ir jų knygos! 

Kaip auginti vaikus su meile – yra šios knygos prierašas. O jei reikėtų autoriaus atsakymą sutraukti į vieną žodį, tai būtų pagarba. Pabučiuok mane tekstas man pasirodė kaip vienas ilgas terapinio pobūdžio pokalbis. Pagrindinės jo žinutės – viskas yra gerai ir viskas yra paprasta. Tereikia vaikus mylėti ir pasitikėti jais. O taip pat labai svarbu – pasitikėti savo tėviškais instinktais. Jei jums artima prieraišioji tėvystė – nusiraminsite ir sulauksite palaikymo dėl visų savo pasirinkimų.

O jei ne, galvoju, kad vargu ar ši knyga galėtų kažkokieno nuomonę kardinaliai pakeisti – per mažai laiko autorius praleidžia teoriniame lygmenyje ir savo požiūrį dėsto pasitelkdamas beveik tik emocijas. 

Pirma mintis pradėjus skaityti – o ne, dar viena distopija. Pastaruoju metu skaičiau porą tokių ir jau jaučiausi to iškreipto ateities vaizdo ir įvairių spėlionių man kuriam laikui užtenka. Bet ne, Pienininkas nėra distopinis pasakojimas, nors skaitant pirmuosius skyrius nelengva susipainioti. Čia tvyro baugi atmosfera, lyg iš 1984 ar Tarnaitės pasakojimo. Skaitant supranti, kad gauni susipažinti su visuomene, kurioje vyrauja savos taisyklės ir griežta tvarka.

O kas nutinka toliau? Pasakojimas palengva vis gerėja, nes supranti, kad knygos pasaulis nėra išgalvotas, jis realus. Keisti pavadinimai žmonių ar vietų pavadinimai tėra gatvės žargonas, o visa įtampa yra realaus konflikto, vykusio tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos išdava.

Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.