Nežinau, kodėl knyga vadinasi Kerol, galėtų būti ir Tereza arba puikus originalas – The price of salt. Kūrinyje panašiai svarbios abi moterys, labai skirtingos ir pajutusios viena kitą tiek intelektualią, tiek seksualinę trauką. Jų istorija mane užbūrė! O ir pati pasakojimo stilistika tokia neįprasta – lėta, subtili, mistiška ir sapniška. 

Knyga pirmą kartą išleista 1952 m. metais JAV, dar neprasidėjus seksualinei revoliucijai. Ką tais laikais reiškė pajusti kažką daugiau kitam moteriai ar vyrui? Kaip tai reikėjo suprasti ir išgyventi? Nesakau, kad tai tapo lengva dabar, bet bent jau gyvename informacijos amžiuje. Manyčiau, kad Kerol šiuo atžvilgiu yra labai reikalinga, svarbi, o kartu ir graži bei stilinga knyga. 

„Laimė priminė žalią vynmedžio šaką, besidriekiančią per kūną, tiesiančią plonus ūselius, apipilančią jį žiedais.“

Nesu tikra ar galiu apie šią knygą pasakyti ką nors naujo. Regis tiek daug apie ją kalbėta skaitytojų tarpe. Pirmąkart mama netgi yra įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamų knygų sąrašą, taip patvirtinant ne tik moralinę, bet ir mokslinę, o gal ir psichologinę šios knygos vertę naujoms ir nenaujoms mamoms. 

Man buvo nuostabu, kaip sklandžiai sruveno tekstas šiame kūrinyje, kaip gražiai, lyg upės intakai, susiliejo asmeninės patirtys, moksliniai faktai, filosofija. Net neabejoju, kad autorė daug dirbo rašydama šia knygą. Tačiau, bent aš, to sunkumo visai nepjutau, veikiau pasirodė kaip vienu prisėdimu užrašyta – apie viską kas širdį ir mintis slėgė.

Mano pačios motinystės patirtis – daugiau nei keturi metai. Galbūt turėčiau būti šiokia tokia mamiškų reikalų ekspertė? Bet anaiptol tai nesumenkino mano susidomėjimo knyga. Sužinojau daug naujų įdomių faktų apie abortų, nėštumo, motinystės, seksualumo istoriją, gyvenimo JAV peripetijas. O svarbiausia, prisiminiau tą magišką, nepakartojamą didžiausio gyvenime virsmo laikotarpį – euforiją, baimes, nežinią, sumaištį, laimę, MEILĘ.

„Aš staiga buvau nebesvarbi. Ir kartu žinojau, kad privalau išgyventi, jokiu būdu negaliu tiesiog numirti, nes niekas kitas Jos taip nemylės.“

„Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.“ Perskaičiau šias Dinos knyga eilutes ir išsigandau, kad ne čia pataikiau. Tokių pompastikos ir kažkur jau girdėtomis frazėmis perkrautų kūrinių privengiu. Bet tuomet keistokas ir laukinis Dinos personažas ėmė skleistis, kaip ir daugiau nei tik regimas kūrinio pasaulis. Po truputį susigyvenau ne tik su rašymo stiliumi, bet ir Reinsneso dvaro gyventojais. Mintis apie tai, ką reikės daryti su likusiomis trimis serijos dalimis ramiai pasitraukė į kamputį. 

Nors susižavėjimas ir smalsumas skaitant augo, man pasirodė, kad Dinos knyga visų pirma pastatyta ant seksualinės įtampos pamato ir dėl to vietomis labiau priminė erotinį romaną, nei rimtą kūrinį. Atrodo, kad aistra čia yra pagrindinė jėga, kurios vedini kūrinio personažai priima gyvenimo sprendimus. Įsivaizduoju, kad 1990 m., kuomet buvo išleista tai buvo gan neįprasta ir drąsu.

Greičiausiai esate girdėję mitą apie Achilo kulną? Na, šioje knygoje jo nėra. Achilas Madeline Miller kūrinyje yra mirtingas, tačiau geriausias savo kartos karys. Tuo tarpu jo istoriją pasakoja Patroklas, apie kurį iki šios knygos skaitymo greičiausiai būsite girdėję labai labai nedaug. Achilo giesmė – visų pirma meilės ir draugystės istorija, o žymusis Trojos karas ir kovos čia tik įvykių fonas. 

Ši knyga pirmą kartą pasirodė 2012 m., anksčiau nei žymioji Kirkė. Nepaisant abiejuose radau nemažai panašumų. Visų pirma – pasakotojo balsas suteikiamas mažiau graikų mitologijoje žinomam herojui, kuris nepasižymi nei labai ypatingomis galiomis, nei grožiu ar kitomis dievų dovanomis. Ir vėlgi, tai kūrinys ne apie laimės kūdikį, o apie personažą, kuris viską ką turi, iškovoja pats. 

Madeline Miller šioje knygoje dar kartą pavaizduoja savo talentą įsikūnyti į mitologinių personažų asmenybę ir jausmų pasaulį, atkurti nutylėtus mitologijos niuansus.