Ši knyga, sakyčiau, turėtų būti tokia pati privaloma literatūra kaip žymioji 1984. Jei pastaroji yra komunizmo kritika, Rūstybės kekės skaudžiai kerta kapitalizmui JAV. Tačiau šis kūrinys yra įdomus ir vertingas ne tik dėl socialinės kritikos, bet ir keliamų klausimų žmogiškumo ir teisingumo temomis. 

Rūstybės kekės buvo labai skaudi, kartais beviltiška, slegianti knyga, tačiau papasakojusi kažką daugiau nei tik siužetas, ar knygoje aprašomas konkretus laikotarpis ir žmonėms nutikę įvykiai. Tai tikrų tikriausia klasika. 

Taip pat knyga man labai gražiai susisiejo su neseniai matytu filmu Nomadland. Šis, nors ir žymiai švelnesne forma, tačiau byloja apie kažką panašaus – žmones, turėjusius palikti namus, klajojančius, dirbančius trumpalaikius darbus, kurie apmokami tik tiek, kad padėtų patenkinti tik pagrindinius poreikius. Turbūt ne veltui filmas susižėrė tiek daug apdovanojimų, galbūt suvirpino žmonių širdis ir palietė kažką labai giliai amerikietiško, tačiau suprantamo visam pasauliui. Kaip ir Rūstybės kekės. 

„Žmonių sielas pripildo rūstybės kekės: jos sunksta, sirpsta ir duos gausų derlių.“

Kaip aš tikiuosi nesulaukti laikų, kai paskutinį klaidžiojantį pilkajį vilką bus galima pamatyti per vakaro žinias, kaip didžiulę sensaciją. Jei ir bus pasaulyje diena, kai ant pirštų bus galima suskaičiuoti pasaulyje likusias žuvėdras, laisvės ir nepriklausomybės simbolį, lai aš nebūsiu šių įvykių liudininkė. Migracijos pasakoja vienos moters istoriją, o įvykių fonas persmelktas melancholijos dėl žmogaus sukeltos žalos aplinkai ir gyvūnams. 

Knyga parašyta labai talentingai, asmeninė tragedija čia glaudžiai susijusi su pasaulio negandomis. Migracijos tiesiog alsuoja nerimu, kaltės jausmu, kurį, tikiu, dažnas iš mūsų jaučiame žiūrėdami į tai kas vyksta su mūsų pasauliu. Knyga, būtų tiesiog nuostabi, jei ne netikėtas paskutinis penktadalis, primenantis trilerį ir keletas labai jau standartinių sprendimų. Vis dėlto, labai palietė ir sužavėjo knygoje aprašyta kelionė – vejantis paskutinius paukščius ir bėgant nuo vidinių demonų. 

„Nykstantys paukščiai. Nykstantys gyvūnai yra bevardis liūdesys. Kaip čia bus vieniša, kai liksime tik mes vieni.“ 

Ši knyga yra tikras apdovanojimas kantriesiems. Atrastas laikas – sodriausias ir pilniausias to Proust’o, kuris atima žadą, ir mažiausiai to, kuris verčia nuobodžiauti. Paskutinė dalis iš septynių yra tarsi viso autoriaus gyvenimo apibendrinimas ir įprasminimas. Per vieną vakarėlio sceną čia sutinkame beveik visus šešių ankstesnių buvusių knygų veikėjus. Jie pasenę kaip ir pats autorius, o jų susitikimas neša labai svarbią žinutę, visa tai kas jiems visą gyvenimą atrodė nepaprastai svarbu – išvaizda ir socialinis statusas, netenka prasmės. Tai kur tuomet ji? 

Marcel Proust šioje knygoje prarastą laiką atranda pagaliau pajutęs stiprų pašaukimą kurti ir tuomet visas lygšiolinis gyvenimas ir kančios pagaliau įgauna prasmę. Štai ir antroji žinutė – menas ir mūsų atsiminimai kuriuos paliekame kituose, dar ilgam po to kai mūsų nėra yra vieninteliai kurie išlieka. Ir galbūt, vieninteliai iš tiesų svarbūs. 

„Mat kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškas didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save.“ 

Olivija Kiteridž tikrai nėra teigiamas personažas. Įspėju, jei to tikėjotės. Tai romanas apie labai komplikuotą asmenybę, gyvenančią mažame JAV miestelyje, ilgametėje santuokoje. Olivija apie save pasakoja nedaug, didžiąją dalimi tą daro kiti istorijos herojai. Knyga talpina 13 trumpų pasakojimų, kurie, tarsi dėlionės fragmentai, leidžia suvokti pilną asmenybės paveikslą. Vienuose iš jų Olivija tarsi nereikšminga statistė, kituose – pirmaplanė aktorė. 

Kokia Olivija vienu sakiniu? Empatiška, jautri, kartu labai tvirta, mylinti, tačiau aplink save sėjanti daug skausmo. Olivija Kiteridž yra ne tik apie vieną moterį, bet ir apie santuoką, šeimą, skausmingus tėvų ir vaikų santykius, ilgesį, vienatvę. Pažadu, kad baigę skaityti užduosite sau ne vieną ir ne du rimtus klausimus. 

„Jai nepatiko būti vienai. Dar labiau jai nepatiko būti tarp žmonių.“