Net nežinau, kuri šios knygos pavadinimo dalis mane labiau patraukė – laiškai sūnui ar vegetarui. Vien ta mintis, kad kažkas parašė knygą laiškų savo neseniai gimusiam sūnui formatu, mane suintrigavo. Neslėpsiu, pati norėčiau padaryti kažką panašaus. Aišku, ne viešam publikavimui, o tik sūnui. Antrasis dėmuo – vegetarui. Čia man irgi smalsu. Pati nevalgau mėsos, bet mano vaikas nėra vegetaras. Taigi man buvo įdomu išgirsti priešingą nei mano nuomonę ir išklausyti argumentų. Tai kokie gi tie Laiškai sūnui vegetarui?

Na, kitokie nei tikėjausi. Autorius yra semiotikas ir tai labai smarkiai atsispindi knygoje. Čia nemažai išvedžiojimų, kaip mes žiūrime į gyvūnus, kaip interpretuojame sąvokas mes ir jie, kaip mūsų vartojama kalba formuoja reikšmes. Taip pat knygoje pilna kontrastų, nuo labai moksliškos informacijos (vėlgi iš semiotikos srities) iki tokių labai kasdieniškų pasakojimų apie sūnų, kurių žmonėms neturintiems vaikų turbūt išvis nebūtų labai įdomu klausytis. 

Studijuodama įsiminiau žodžius – istorija nėra mokslas apie praeitį, kaip daugeliui atrodo. Istorija yra mokslas apie tai, kas aktualu šiandien. Taip ir su šia knyga. Nors Dezinformacija ir pasakoja apie šaltojo karo laikotarpį, tokie klausimai kaip kas yra dezinformacija, kuo ji skiriasi nuo melagingos informacijos ar netikrų žinių yra aktualūs ir dabar. Juk mes čia, Lietuvoje, puikiai žinome, kad didžiosios kaimynės pokyčiai modernios valstybės link yra minimalūs ir neva demokratija vis dar veikia labai panašiais metodais.

Dezinformacija yra parašyta bendromis JAV istoriko ir buvusio Rumunijos saugumo karininko jėgomis. Knyga man lyg ir patiko, bet paskutiniai skyriai pasirodė labai politiški ir smarkiai respublikoniški. Gana kraštutinės autoriaus pažiūros man buvo šaukštas deguto ir privertė dar kritiškiau įvertinti tai ką perskaičiau. 

Kodėl ši knyga tokia populiari? Nes duoda lengvus atsakymus, o juos žmonės mėgo ir mėgs. Literatūrinė prasme, kaip grožinis kūrinys Dievas visada keliauja incognito manau turi mažai potencialo sužavėti. Viskas čia aišku ir paprasta – dėstymas, siužetas ir personažai – tarsi jau daug kartų kažkur matyti ir girdėti.

Aš įsivaizduoju, kad žmonės Dievas visada keliauja incognito įsimyli kaip savipagalbos knygą – nes gyvenimą pakeisti čia taip lengva – kelios užduotėlės ir op! Bet mano įsitikinimu, viskas yra ne visai taip. Iš tiesų problemos ir sunkumai sprendžiami atkakliu darbu su savimi ir neretai psichologo kabinete. Knygos, žinoma, gali suveikti kaip terapija, bet tikrai ne tokios. Apibendrinus – jau užtenka pirkti ir rekomenduoti šią knygą. Yra geresnių!

Paprastumas

Jokių literatūrinių vingrybių – autorius ėmė ir papasakojo istoriją. Lyg ir buvo bandyta užsukti keletą kabliukų ir skaitytoją nustebinti, bet visvien akylesniam žmogui viskas bus lyg ant delno. O šiaip erzino stereotipai – nuo personažų ir jų pasirinkimų iki kitų įvykių. Viskas šioje knygoje yra banalu, kažkur girdėta ir tarsi pagal šabloną.

Kaip padėti sau

Ši knyga yra apie pokyčius. Pasak Dievas keliauja incognito vieną dieną esi ant savižudybės slenksčio, o visai netrukus, leidusis į paslaptingą avantiūrą problemos gali imti sutirpti. Knyga ragina prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, atsisakyti aukos vaidmens, atrasti ryžto keisti tai, kas nepatinka. Skamba neblogai, bet tai, per kokį pavyzdį visa tai pateikiama, manau yra labiau žalinga nei naudinga.

Tokį lengvabūdišką požiūrį, aš matau kaip kenkėjišką, nes žmonės turėtų skaityti ir patikėti, kad psichoterapija ilgas ir neveiksmingas procesas, o štai šios knygos herojai ir jų praktika grysta prieiga išgelbės pasaulį.

Kodėl skaityti? Jei skaitote nedaug ir retai, ši knyga jus gali sužavėti ir leisti palengva pamilti skaitymą.

Kodėl neskaityti? Visiems kitiems, skaitantiems daugiau, bus per daug lėkšta, paprasta, nuspėjama, dažnai net absurdiška.

Patrikas Melrouzas kėsinosi sugadinti mano gana idealistišką požiūrį į britų aukštuomenę, suformuotą serialo Dauntono abatija ir anglų literatūros klasikos. Gerai, kad nepavyko, nes didžiąją dalį knygos mano protas ir jausmai tiesiog atmetė. Nors istorijos apie sunkią vaikystę ir tai, kaip zmones nepaisydami sunkumų kabinasi į gyvenimą mane dažniausiai žavi, šioji man buvo per daug puikybės ir prietarų. O jei rimčiau – teatrališkumo ir koncentracijos į tai, kas su personažu vyksta išorėje, o ne viduje.

Ir pripažinkim, sunku pamėgti knygą, kai joje nėra nei vieno teigiamo personažo. Tai turbūt plačiausia mano manyta kolekcija neigiamų, toksiškų, paviršutiniškų ir tokių atgarsių veikėjų sutalpintų vienoje knygoje. O didžiausias siaubas yra pagalvoti, kad iš tiesų realybėje pasitaiko, kad tarp tokių žmonių auga vaikai.