Po Avies medžioklės iškart norėjau tęsinio. Skaityti Dansu Dansu Dansu buvo lengva, autorius šiek tiek dėmesio skyrė praeities detalėms priminti, kurios mano galvoje dar buvo visiškai gyvos. Žinau, kad yra žmonių, kurie šią knygą skaitė atskirai. Galvoju, kaip tuomet visos tos užuominos apie praeities keistenybes turėjo atrodyti.

Dansu Dansu Dansu man pasirodė šiek tiek kitokia, lyginant su pirmąja. Visų pirma konkretesnė, kiek tai išvis įmanoma Murakami knygose – veikėjai čia pagaliau įgauna vardus. Taip pat nors šioje dalyje kai kurie siužeto vingiai primena detektyvą, visgi ji rami, labiau apie laiko tėkmę, laukimą, nei konkretų tikslą. Dansu Dansu Dansu man taip pat pasirodė apie meilę ir sunkiai paaiškinamą magiją, kai žmogų į savo pasaulį įsileidi dar prieš jį sutikdamas. 

Vaikystėje man patiko skaityti Alisą stebuklų šalyje, o dabar Murakami. Nes skaityti Avies medzioklė, tai lyg šokti į triušio urvą, tik šįkart paskui avį. Ir kai įstoji į Murakamio gerbėjų klubą (taip, manau su šia knyga galutinai tai padariau), norisi eiti prie visų jo narių ir klausti kas Tau yra avis ar atidengtos moters ausys. 

Tai bent Michelle Obama kelionė sutalpinta į Mano istorija arba Becoming – knygą, kuri pardavimų skaičiumi jau įveikė arba tuoj įveiks net legendinę Fifty Shades of Grey. Nuo mažos užsispyrusios mergaitės, kuri norėjo pateisinti aplinkinių lūkesčius, kuriais dažniausiai apgaubiamas talentingas vaikas, iki išsilaisvinimo ir tapimo savimi, rodos labiausiai tam prieštaraujančiomis sąlygomis – tapus pirmąją JAV ponia ir į ją nukrypus visos šalies akims.

Didžiulis susitelkimas į tai, ką apie tave mano kiti, gali tapti rimta bėda, nes gresia taip ir likti, gal net ilgam, iš anksto numatytame kelyje.

Skaitydama Mano istorija supratau, kad kokybiškas biografijos žanras išties gali teikti daug skaitymo malonumo, o pastangos sudėti visą žmogaus gyvenimą į knygą yra menas. Girdžiu knygos kritiką dėl nutylėjimų, kuri man atrodo ne visai pagrįsta. Su žmogaus istorija taip pat kaip ir su pasaulio – į knygas patinka tik tai, kas turi reikšmę dabarčiai. Man patiko kaip šioje knygoje atvirumas dera su subtilumu ir tai, kaip sudėlioti akcentai – pabrėžiant vaikystės patirtis, Michelle ir jos vyro santykių dinamiką, tai kaip poroje sąveikauja dvi stiprios asmenybės ir ką reiškia vienai iš jų atsidurti kitos šešėlyje.

“

Sąmoningai nuslopindavau ambicijas ir atsitraukdavau tokiomis akimirkomis, kai kitomis aplinkybemis ryztingai būčiau žengusi tik pirmyn.

Šįkart noriu papasakoti apie knygeles, kurias pati atradau neseniai, tačiau, kiek man žinoma, tarp daugelio tėvų ir vaikų jos jau kurį laiką nesiskundžia populiarumu. Tai Trace Moroney knygelių apie emocijas kolekcija. Jos geros dėl daugelio priežasčių. Visų pirma – moko suprasti ir priimti savo jausmus, ne tik teigiamus, bet ir neigiamus. Antra, knygelės parašytos taip, kad tiktų net patiems mažiausiems – paprastais, trumpais sakiniais, o patys leidiniai labai mažyčiai. Trečia, knygų turinys moko pozityvaus mąstymo ir teigiamų išeičių įvairiose situacijose. Na, ir dar reikėtų paminėti, kad knygelės yra nepaprastai mielos, kaip ir visų jų herojus baltas zuikis.

Trace Moroney knygelių kolekciją sudaro du rinkiniai: pirmasis kai jaučiu… skirtas emocijoms, kitas kodėl myliu… skirtas meilės sau, šeimai ir draugystės temoms.