Visi ką nors turi yra viena iš nedaugelio mūsų namuose esančių knygelių, kuri iš tiesų atitinka Ąžuolo (1.5 m.) amžių. Visos kitos turbūt yra labiau mamai ir reikia prižiūrėti, kad su puslapiais kokia nelaimė nenutiktų. Visi ką nors turi – 8 storų kartono puslapius kūrinys ir nebaisu tokį duoti vaikui vartyti – atsparus neatsargiems vartymams ir kramtymams. 

Perskaičiusi Vienintelė istorija supratau vieną dalyką – koks nesvarbus yra siužetas kaip veiksnys, lemsiantis patiks ar ne man knyga. Viską į vieną ar iš kitą svarstyklių pusę iš tiesų nusveria autoriaus talentas ir sugebėjimas atskleisti jausmų, reiškinių ir gyvenimo gelmę. Kalbu taip, nes jei kas manęs būtų paklausęs ar norėčiau skaityti apie 19-mečio ir 50-metės romaną, greičiausiai sakyčiau ne. O dabar staigmena – knyga, kurią beveik įsimylėjau.

Kalbant atvirai, skaityti apie kitų žmonių kelionių įspūdžius man niekuomet nebuvo per daug įdomu. Kelionių literatūra man turbūt yra vienas mažiausiai patrauklių žanrų, na, nebent skirtingų vietovių aprašymai būna įpinami į grožinį kūrinį. Turbūt dėl šios priežasties ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemija į rankas paimti ilgai delsiau. Pati autorė knygoje panašiai prisipažįsta ir paaiškina kodėl taip yra.

Perskaičiau Sukeistas ir kilo noras daugiau jaunimo literatūros skaityti. Buvo taip gerai – grįžau trumpam į 16 metų save ir prisiminiau tą jausmą, kai knygos iš rankų nesinori paleisti per naktį. Pakartosiu mintį, kuri pastaruoju metu dažnai sukasi galvoje – kiek talentingų lietuvių kūrėjų turime ir kokią žanrų įvairovę jie skleidžia. Štai Kotrynos Zylės kūrinys yra mistinis romanas jaunimui. Vietomis labai realistiškas ir kasdieniškas, o kartais stebinantis autorės fantazija ir žavintis ta plonyte riba tarp regimojo ir neregimojo pasaulių.