Knygos autorė – 2009 metų literatūros Nobelio premijos laureatė. Šį kūrinį jį paskyrė Rumunijos vokiečiams, kuriuos sovietinės okupacijos pradžioje buvo nuspręsta išsiųsti į darbo stovyklas. Paprasti civiliai, niekaip nesusiję su antrojo pasaulinio karo veiksmais turėjo atpirkti Vokietijos kaltę. Amo sūpuoklės yra apie jauno septyniolikos metų vaikino išsiuntimas į sovietinį lagerį priverstiniams darbams. Šioje vietoje jis praleidžia penkis metus, o ši knyga tarsi savotiškas dienoraštis.

Atrodytų, kad kai susitinka literatūrinė meistrystė ir stipri istorija, puikus rezultatas neišvengiamas. Nepaisant to, aš pati labai sunkiai įsijaučiau į šią istoriją, lyg viską matyčiau per keistą rūką. Turbūt knyga, kurią kuria atsiminimus surinkęs žmogus ir apjungęs juos į vientisą kūrinį, pridengęs literatūros rūbu, niekada neatstos tokio, kurį parašo pats sunkumus išgyvenęs žmogus. Kitaip tariant, Dievų miškas vis vien puikesnė knyga. Tačiau, ir ši, manyčiau, verta tikroviškų ir sunkių istorijų gerbėjų dėmesio. 

Amo sūpuoklės

Knygos pavadinimas labai puikiai tinkantis kūriniui ir simboliškas. Jis susijęs su švytuoklėmis ir moralinių kompasu, kuris, daugeliui žmonių, nustoja veikti atsidūrus grėsmingose ir itin sunkiose sąlygose. Pagrindinis knygos veikėjas tą priima labai natūraliai ir, galima sakyti, šaltai. Man labai įstrigo kūrinio fragmentas apie vyrą, kuris vogdavo po šaukštą iš savo žmonos sriubos lėkštės. Galiausiai, vieną dieną, galėjo pasiimti ir jos paltą, šiai jo nebereikėjo. Ar jis kaltas, klausiama knygoje? Susidūrę su bado angelu visi ima elgtis kitaip, nei kada nors galėtų iš savęs tikėtis. 

Homoseksualumo tema 

Jaunas vaikinas Leo knygos pradžioje atskleidžia savo homoseksualumo faktą ir dalinasi istorijomis iš parko. Vėliau, kai yra išsiunčiamas į darbo stovyklą, atrodo, net šiek tiek džiaugiasi, kad paliks vietą, kur jo tėvai nežino koks jis yra iš tikrųjų. Įdomu, kaip ramiai jaunas žmogus žiūri į didelę grėsmę ir jos neišvengiamumą. Deja, vėliau knygoje homoseksualumo tema knygoje niekaip plačiau neplėtojama, galbūt todėl, kad lageryje ar darbų stovykloje seksualumui vietos apskritai nedaug. Nepaisant to, knygoje yra trumpučių istorijų ir apie tai. 

Amo sūpuoklės labai daug kalba apie alkį, paprastą skurdžią kasdienybę, sugebama įžvelgti visame tame purve ir skurde savotiškos poezijos. Galbūt tai viena gražiausių knygų panašia tema. Tačiau, pakartosiu mintį, emociškai beveik niekaip nepalietusi. 

Kodėl skaityti? Graži ir poetiška knygą apie vargą ir siaubą gyvenant darbo stovykloje bei su tuo susijusią žmogiškumo netektį.

Kodėl neskaityti? Depresyvi, tamsi, siužeto prasme labai minimalistinė knyga. 

Yra tokia truputį nuvalkiota klišė apie tai, kad knygos leidžia nugyventi daug gyvenimų. Tačiau skaitydama Anglų kalbos žodynas būtent tą jaučiuosi padariusi – nugyvenau alternatyvų gyvenimą, tokį kuris būtų ištikęs jei kada nors būčiau ilgam išvykusi.

Akvilina Cicėnaitė atvirai, skaudžiai ir talentingai rašo apie tokiu atveju neišvengiamą ir neišgydomą pasidalinimą, kuomet amžinai norisi grįžti ten kur tavęs nėra. Emigracijos tema čia persipynusi su ilgalaikių santykių niuansais, nostalgija praėjusiam laikui. 

Ši knyga man pasirodė šiek tiek prustiška (Marcel Proust garbei) – pilna detaliai analizuojamų vidinių išgyvenimų, beveik be išorinio veiksmo. Neabejotinai graži ir paliekanti pėdsaką, net jei pagrindinė tema ir nėra aktuali. 

„…dar nežinojau apie patirtis, kurios neišverčiamos, nežinojau, kiek kartų per daugybę metų pradėsiu apie jas rašyti ir kiek kartų pasiduosiu po pirmo puslapio.“ 

Žmonės sako, kad ši knyga, nors ir iš sunkiasvorių kategorijos, skaitosi lengvai. Na, tai nebuvo mano atvejis. Galinėjausi su ja geras porą savaičių, tampiausi su savimi ir lygiai taip pat su savimi pykausi – ko lendi prie tų lengvų knygų, jei žinai, kad nepatiks. Turbūt vis tikiuosi, bet, deja, lengvas gyvenimas ne man. Nematomas Adės Laru gyvenimas yra istorija apie merginą, kuri gyvena amžinai. Būtų nuostabu, tačiau kaip visuomet – geri dalykai turi savo kainą. Nuo kitų panašių istorijų ši skiriasi tuo, kad Adės niekas neatsimena. Skamba gal irgi ne taip jau siaubingai, tačiau geriau pagalvojus – labai vieniša. Apie tai ir yra ši knyga, o pavadinimą galėtų skolintis iš Marques’o. Šimtmečius trunkanti vienatvė, šiek tiek istorinių nuotykių, ir net kelios meilės istorijos. 

Tokia trumpa ir glausta knyga, o jau turi viską, kas apibendrina Murakami kūrybą. Išgirsk vėjo dainą yra pirmoji rašytojo knyga, kuria, kaip suprantu, net pats autorius per daug nesididžiuoja. Kūrinio įžangoje yra H. Murakami pasakojimas, kaip jis būdamas trisdešimties nusprendė parašyti knygą. Istorija, žinoma, šiek tiek mistiška. Įkvėpimu imtis visiškai naujos veiklos tapo beisbolo rungtynėse sugautas kamuoliukas. 

Išgirsk vėjo dainą yra galbūt labiau novelė ar apsakymas, nei romanas. Vėliau autorius parašys begalę tokių. Rašytojas leidžia ne tik romanus, bet ir apsakymų rinkinius. Jose – daug ir kur kas geresnių pasakojimų nei šis. Visgi, Išgirsk vėjo dainą yra ypatingas. Juk pirmasis. Man labai gražu, kad jau su šiuo bandymu H. Murakami pasirodė toks pats, kaip ir po daugelio metų – mistiškas ir kasdieniškas, kuriantis tekstą kupiną sunkiai apčiuopiamų idėjų, nutylėjimų, sudėtingų santykių ir tik Murakami būdingų įžvalgų. 

„-Tai žinoma. Visi kada nors mirs. Tačiau iki tol reikia nugyventi penkiasdešimt metų, o nugyventi penkiasdešimt metų mąstant apie įvairius dalykus yra nepalyginamai sunkiau nei nugyventi penkis tūkstančius metų nieko negalvojant. Argi ne?“