Visame kame mėgstu minimalizmą, tačiau šiuose norvegų rašytojo apsakymuose man jo buvo net šiek tiek per daug. Vaizdai iš vaikystės – keturių tekstų rinkinys. Visi jie panašaus stiliaus – labai fragmentiškai pateiktos atsiminimų nuotrupos. Šiuose puslapiuose – grynas realizmas ir buitiškumas, atrodo, niekuo neįsimintinos scenos. Lyg ir smagu būna skaityti knygas, kuriose vaizdą lyg mozaiką susirenki pats. Tačiau užbaigus šią knygą jausmas toks, lyg dėlionėje būtų trukę nemažai dalių, gal net pačių svarbiausių. 

Labiausiai man patiko paskutinysis apsakymas, ištempęs šį kūrinį iki trijų žvaigždučių – „Nuo ryto iki vakaro“. Tai simboliškas ir gražus kūrinys, kuriame visas žmogaus gyvenimas sutelpa į vieną dieną. Beje, įdomus faktas yra tai, kad John Fosse vertinamas kaip vienas iš realesnių kandidatų gauti Nobelio premiją. Taigi, labai galimas dalykas, kad Vaizdų iš vaikystės (pirmojo apsakymo) ir kitų dviejų, kažkoks prasmių sluoksnis man taip ir liko neprieinamas. 

Tai paskutinė serijos knyga, kurios galėjo ir nebūti. Dinos testamentas pasirodė praėjus dvidešimčiai metų po trečiosios Dinos istorijos dalies – Karnos kraitis. Greičiausiai, trilogijos fanams buvo nepaprastai malonu po tiek laiko sugrįžti prie kadaise sutiktų ir pamiltų veikėjų. Man, skaičiusiai visas keturias knygas iš eilės, ši pasirodė paprasčiausiai nereikalinga. Tiesą sakant, buvo netgi šiek tiek pikta, kad autorė sugrįžo prie pasakojimo norėdama pratęsti Dinos anūkės, Karnos, istoriją ir sudėliojo jai nelabai kokį likimą. Aš savo galvoje įsivaizdavau šiek tiek kitaip ir būčiau visai nieko prieš jį tokį ir palikti. 

Taip, rašymo stilius čia vis dar toks pat sodrus ir turtingas, šiuo atžvilgiu autorė nenuvilia. Na, o turinys ir siužeto vingiai – jaučiasi tarsi koks nuovargis ir nelabai sėkmingos pastangos kuo daugiau melodramatiškų įvykių įpinti. 

Iš pirmo žvilgsnio šios knygos veikėjai tokie nepanašūs į mane, bet kažkodėl pasirodė artimi. Jau įsivaizduoju, kad jei nebūčiau sukūrusi šeimos ir čia atradusi prasmės, postringaučiau panašiai, kaip Gražus pasauli, kurgi tu herojės. Ši knyga paperka natūralumu, atvirumu, galbūt net pokalbių buitikškumu. Čia nėra literatūrai būdingo patoso ar dirbtinumo. Skaityti šį kūrinį, tai lyg nepatogiai įsiterpti į tikrų žmonių gyvenimą. 

Jei matėte filmą Before Midnight – trilogijos paskutinę dalį, kuomet romantiškoji porelė kone visą filmą ginčijasi, o jų beveik nenutrūkstantis pokalbis sudaro beveik visą siužetą, bus aiškiau kokio stiliaus ši knyga. Gražus pasauli, kurgi tu, nors ir labiau fragmentuota, tačiau panaši. Tai kūrinys, kuriame, regis, žmonės tik kalbasi ir susirašinėja, nieko ypatingo neįvyksta. Tačiau autorė apnuogina dažno pasimetusio trisdešimtmečio vidinę tamsą ir kaip tai komplikuoja gyvenimą ir santykius. Ir visa tai yra labai tikra ir psichologiškai gana stipru. Bravo Sally Rooney, kad parodo, tai, kaip dažnai sumautai jaučiasi žmonės už savo reprezentatyvių fasadų.

Tokia liūdna knyga ir tokia puiki atostogų palydovė. Kaip tai įmanoma? Pasirodo, reikia tiesiog talentingai pasakoti istoriją. Tu ir esi Kolibris yra koliažas iš tradicinio pasakojimo fragmentų, dialogų, laiškų. Knyga apima kone visą žmogaus gyvenimą, tačiau fragmentai išsibarstę ir nuolat šokinėja laike. Skaitant jautiesi lyg visažinis, užbėgantis įvykiams už akių, pradedi liūdėti dėl dar neįvykusių dalykų. Taip sušvelninamas ne tik siužeto vingių keliamas emocinis efektas, bet ir nuolat kurstoma intriga ir švelnus jaudulys. 

Skaičiau šią knygą ne namuose ir, kaip gaila – neprisirinkau citatų. Kada nors su didžiuliu malonumu skaityčiau šį kūrinį antrą kartą. Tu ir esi Kolibris nepaprastai gražiai kalba apie žmogų patiriantį sunkumus ir apie tai, kad kartais gyvenime net norint išlikti vietoje tenka labai greitai bėgti. Tai kinematografiška, literatūriška ir tiesiog nuostabi knyga.