Žydinčių merginų šešėlyje

Už šią knygą Marcelis Proustas 1919 m. buvo apdovanotas Gonkourų premija. Toks sprendimas buvo sutiktas prieštaringai. Pasaulis tuomet buvo tik pradėjęs atsigavimą po I pasaulinio karo, pamažu įprasmindamas patirtį kūryboje, o štai Proustas pokariu Žydinčių merginų šešėlyje kalba apie ramią aukštuomenės gyvenimo tėkmę. Nepaisant to šis apdovanojimas tapo tiltu į šlovę, rašytojo kūryba tapo plačiai aptarinėjama, netrukus išversta į anglų kalbą.

Jei skaitydama pirmąją dalį Svano pusėje dar tik matavausi ir pratinausi prie Prousto, bei galima sakyti kažkiek dvejojau dėl viso 7 dalių ciklo skaitymo. Įveikusi Žydinčių merginų šešėlyje nuleidžiu rankas prieš maestro – negaliu vertinti kitaip ne į maksimaliai. Ir nors jaučiu, kad man iki šios knygos kultūrinių nuorodų suvokimo dar labai toli, užbaigusi ją jaučiu labai pozityvų jausmą – sau esu ūgtelėjusi literatūrine ir gal net dvasine prasme. Tačiau turiu įspėti, Proustas tikrai ne visiems. Artumą su rašytoju pajaus tik labai jautrūs žmonės, kuriems toks pačių smulkiausių gyvenimo akimirkų ir jausmų besaikis narpliojamas nepasirodys nuobodus ir bereikšmis. 

Žydinčių merginų šešėlyje

Jei pirmoji dalis – Svano pusėje – buvo labiau vaikystės patirčių ir atsiminimų interpretacija, antrojoje dalyje daugiausiai dėmesio paauglystei, ankstyvajai brandai ir šiam laikotarpiui būdingam idealizuotam meilės ilgesiui. Knyga turi vos du skyrius. Pirmajame pagrindinis veikėjas išgyvena savo jausmų dramą dar Svanopusėje sutiktai Žozefinai, o antrojoje – savo naujajam romantiškų jausmų objektui.

Tai ką suvokiame būdami su mylima būtybe, tėra tik negatyvas, kurį vėliau išryškiname savo namuose, kai vėl atgauname vidinį tamsų kambarį, į kurį įžengti esant tarp kitų draudžiama.

Kaip ir pirmojoje dalyje taip ir čia, Proustas kalba apie meilę kaip idėją, kur konkretus asmuo iš tiesų turi tik nereikšmingą vaidmenį. Man atrodo, tai viena iš pagrindinių žinučių, kurias mums perduoda Proustas – meilė kitam – tėra mūsų pačių projekcija.

Nors mūsų pačių įsikūnijimas tame, ką manėme neturint nieko bendro su mumis, iš esmės pakeičia asmenį, kuriam mes buvome pristatyti, šio asmens forma vis dar lieka neaiški; tad galime savęs paklausti: ar jis taps dievybe, ar stalu, ar duveniu.
Aukštuomenės gyvenimas

Žydinčių merginų šešėlyje taip pat daug kritikos aukštuomenės gyvenimo principams, kuomet prigimtis ar luomas yra svarbiau už asmenines savybes. Išvykęs į savo išsvajotąją kelionę į Balbeką ir pagaliau žengęs iš vaikystės amžiaus protagonistas palengva susiduria su visuomenės hierarchijos subtilybėmis. Apie jas Proustas lyg ir nekalba tiesiogiai, tačiau visi subtilumai atsiskleidžia pokalbiuose tarp viešbučio Balbeke svečių.

Kadangi pavojus nepatikti kyla pirmučiausia dėl sunkumo įvertinti tai, kas yra nepastebima ar pastebima, bent jau iš atsargumo neturėtume kalbėti apie save, nes galime būti tikri, kad šia tema mūsų ir pašnekovo požiūriai niekada nesutaps.
Paauglystė

Skaitydama šią knygą pagalvojau, paauglystė visada buvo iš esmės tokia pati – dabar ir prieš šimtus metų. Bent jau tų jautriųjų žmonių. Kuomet kiekvienas mylimo žmogaus žodis ar nebylus gestas garantuoja emocinius amerikietiškus kalnelius. Iš dabartinės perspektyvos Prousto dūsavimai gali būti ir absurdiški, tačiau pasikapsčiusi atmintyje, beribį panašių dalykų sureikšminimą atsimenu ir pati.

Tiesa, reikia pripažinti, nors iš knyga apie tai, ką kalbėjo šimtai kitų autorių – apie pirmąją meilę ir jos reikšmę. Tačiau, dar niekada literatūroje nebuvau aptikusi tokių romantiškų jausmų gelmių, į kurias panardina Proustas.

Galime šnekėtis visą savo gyvenimą nieko nesakydami, tik be galo kartodami akimirkos tuštumą, o kai mūsų mintis dirba vienatvėje kurdama meną, ji krypsta gilumon, vienintele kryptimi, kuri mums yra atvira, kuria eidami, tiesa, gan sunkiai, judame tiesos link.

Kodėl skaityti? Turbūt nereikia net sakyti, teksto grožis ir gylis nuginkluoja, nors skaityti tikrai nėra lengva. Beskaitant Proustą imi jausti pavojų, kad po šito, pusė pasaulio knygų atrodys lėkštos. Man pasirodė tiesiog genialu, kaip giliai atskleistas itin jautraus, į savirefleksiją linkusio žmogaus vidinis pasaulis.

Kodėl neskaityti? Daug kultūrinių nuorodų, kurios šiuolaikiniam žmogui gali nieko nesakyti. Gerai, kad knygos gale pateikiami paaiškinimai. Reikia pripažinti, norint tinkamai tekstą reikia be galo giliai išmanyti klasikinę muziką, tapybą, skulptūrą ir meno pasaulį apskritai.

Share: