Už šią knygą Marcelis Proustas 1919 m. buvo apdovanotas Gonkourų premija. Toks sprendimas buvo sutiktas prieštaringai. Pasaulis tuomet buvo tik pradėjęs atsigavimą po I pasaulinio karo, pamažu įprasmindamas patirtį kūryboje, o štai Proustas pokariu Žydinčių merginų šešėlyje kalba apie ramią aukštuomenės gyvenimo tėkmę. Nepaisant to šis apdovanojimas tapo tiltu į šlovę, rašytojo kūryba tapo plačiai aptarinėjama, netrukus išversta į anglų kalbą.

Jei skaitydama pirmąją dalį Svano pusėje dar tik matavausi ir pratinausi prie Prousto, bei galima sakyti kažkiek dvejojau dėl viso 7 dalių ciklo skaitymo. Įveikusi Žydinčių merginų šešėlyje nuleidžiu rankas prieš maestro – negaliu vertinti kitaip ne į maksimaliai. Ir nors jaučiu, kad man iki šios knygos kultūrinių nuorodų suvokimo dar labai toli, užbaigusi ją jaučiu labai pozityvų jausmą – sau esu ūgtelėjusi literatūrine ir gal net dvasine prasme. Tačiau turiu įspėti, Proustas tikrai ne visiems. Artumą su rašytoju pajaus tik labai jautrūs žmonės, kuriems toks pačių smulkiausių gyvenimo akimirkų ir jausmų besaikis narpliojamas nepasirodys nuobodus ir bereikšmis.