Šią knygą dėl itin mažos apimties man net sunku pavadinti romanu – 120 puslapių ir stambus šriftas. Motinų sekmadienis buvo toks blyksnis – graži akimirka, trumpam suspindėjusi ir dingusi, ištirpusi kokių dviejų valandų skaityme. Kažkaip viskas šiame kūrinyje simboliška – net jo forma atspindi žinutę, kurią siunčia turinys. Tai knyga apie laikinumą, vieną dieną ir vieną akimirką, lyg amžiną įspaudą, galintį keisti visą gyvenimą.
Fragmentiškumas
Man patiko kūrinio struktūra ir aiškių ribų atsisakymas. Viskas šioje knygoje ištirpę ir tarsi pablukę – ribos tarp atsiminimų ir dabarties, esamojo, būtojo ir ateities laiko. Motinų sekmadienis pasakojimo maniera kažkuo priminė užstrigusį filmą, kuris rodo ir rodo mums tą pačią vietą. Taip ir knygos pasakotoja vis sugrįžta į Motinų sekmadienio – seno papročio, kuomet tarnams būdavo suteikiama vienintelė poilsio diena metuose – popietę. Nagrinėdama įvykius nutikusius vos per kelias valandas, ji juose atranda vis naujų detalių. Rodos, kiekvienas, net smulkiausias fragmentas – vėjo gūsis pro langą, krintančios šviesos kampas, visi garsai ir kvapai, pasakyti ir nutylėti žodžiai. Visa tai narstoma po kaulelį vėl ir vėl ieškant priežasčių, ženklų ir reikšmių.
Nors trumputė ir prašyta gana paprastai, keletoje vietų Motinų sekmadienis eilutės sustabdo ir atima kvapą. Vien dėl kelių labai staigiai ir giliai persmelkiančių apibūdinimų šios knygos vertinimas man šoktelėjo nuo vidutiniško iki arčiau labai gero.
Tarnų gyvenimas
Knyga turėtų patikti visiems romantiškai žvelgiantiems į britų aukštuomenės praeitį ir istorijas iš tarnų gyvenimo. Mano nuomone tai dar vienas pavyzdys kuomet modernioje literatūroje atgaivinamas anglų literatūros klasiką primenantis kūrinys. Kažką panašaus iki šiol regėjau tik Kazuo Ishiguro kūrinyje Dienos likučiai. Turbūt ne veltui šio autoriaus mintys ir puošia Motinų sekmadienis viršelį.
Knygos veiksmas vyksta 1924 metais. Na, laikas kuomet britų aukštuomenės namuose darbuodavosi apie 20 įvairiausias skirtingas pareigas užimančių tarnų jau praėjęs. Dar vienas simboliškumas ir tirpstanti riba – laikotarpis kaip ir visas pasakojimas vyksta virsmo kontekste, visuomenės modernėjimo ir palengva vykstančių didelių pokyčių fone, kur luomas nebėra nepažeidžiama vaga visam gyvenimui.
Knygos veiksmas vyksta vos keliems metams praėjus po Pirmojo pasaulinio karo pradžios. jIr nors šio pasaulį sukretusio įvykio atgarsis knygoje labai subtilus, visgi jaučiamas – sūnų ir mylimųjų ilgesio išraiška.
Patirtys, keičiančios gyvenimą
Knyga, bent mano akimis, iškelia prielaidą, kad kai kurios rodos visai nereikšmingos gyvenimo patirtys, gali būti labai svarbios, jei vertinsi žmogaus gyvenimą tarsi iš paukščio skrydžio. Motinų sekmadienis tiesiog spinduliuoja laikinumą, trapumą, kviečia sugerti akimirkos grožį ir būti dėmesingiems. Knyga regis visiškai nepamokslaudama bent kuriam laikui sukelia norą iš kiekvienos gyvenimo minutės imti viską kas įmanoma, pastebėti ir įvertinti daugiau nei įprasta.
Tiesa, turėčiau pastebėti, kad kūrinys man pasirodė emociškai šaltas (gal toks autoriaus užmanimas – visgi anglų klasikos ir subtilumo dvasia parašytas), tarsi į viską kas vyksta žvelgtum per savotišką atsainumo ir ironijos filtrą.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate anglų literatūros klasiką ir modernias šio žanro interpretacijas. Patiks, jei vertinate daugiasluosnį tekstą, subtilumą ir literatūrinės kalbos grožį. Jei tarnų gyvenimo subtilybės jums nekelia nuobodulio. Bent man visuomet labai patinka knygos, kurių pagrindiniams veikėjams patinka knygos – tokia ir ši. Skaitykite, jei mėgstate gyvenimo grožio ir laikinumo temas, jei tikite, kad kartais viena akimirka gali pakeisti gyvenimą.
Kodėl neskaityti? Jei tikitės tikitės stiprių emocijų – knyga rami, lėta ir išlaikyta, beveik kaip su britų aukštuomene susieti stereotipai. Kūrinys labai trumpas ir mano akimis nepakankamai išvystytas, kad prilygtų romanui.
Knygą galima įsigyti čia.
