Skaityti šią knyga ir kartu žiūrėti serialą, bei nuolat internete ieškoti papildomos informacijos yra stipru. Dėka šio derinio užplūsta labai didelė emocijų ir suvokimo banga apie dalyką, kuris visada buvo šalia ir atrodė toks aiškus ir suprantamas – atominės elektrinės avarija.

Kaip ir Cinko berniukai, kaip Paskutinieji liudytojai autorė gilinasi ne į technines detales, faktus ar skaičius. Ji suteikia balsus tiems, apie kuriuos istorija dažniausiai nutyli. Paprastiems gyventojams, nuo avarijos ir pasibaisėtino politikų elgesio nukentėjusi visomis įmanomimis prasmėmis. Knyga padeda suvokti netiesioginę žalą, ne tik fizinį, bet ir socialinį, kultūrinį ir politinį avarijos efektą. Jam iki galo suvokti, panašu, net iki dabar neužtenka laiko. 

„Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka.“

Abipusiu sutikimu yra vienos merginos istorija, papasakota žvelgiant atgal, jau suaugusios moters lūpomis. Šis vienas gyvenimas etapas čia kvestionuojamas platesniame kontekste. Ar 12-13 metų vaiko apsisprendimas įsitraukti į santykius su vyresniu vyru gali būti laikomas sutikimu? 

Gabrielis Matzneffas, gerai žinomas Prancūzijos rašytojas, šią istoriją jau yra publikavęs. Tiesa sakant jo grožinėse ir atsiminimų knygose aprašomos ir kitos aukos. Perskaičiusi Abipusiu sutikimu rodos pajutau saldų keršto skonį, lygiai tokį, kokį turėjo justi autorė, parašiusi ir į laisvę praleidusi savo įvykių versiją. Kad ir kaip bebūtų keista, perskaičius tokią skaudžią knygą, jos gale užplūsta palengvėjimo ir pasididžiavimo jausmai – kad istorija buvo pagaliau papasakota iš kitos barikadų pusės, autorė atgavo savo gyvenimo dalį, nuo kurios buvo ilgam atsiskyrusi. Kita gera naujiena, kad knyga sukėlė didžiulį atgarsį Prancūzijoje ir galbūt leis tikėtis svarbių pokyčių šalyje.

Dar beskaitydama puoliau tikrinti faktų – ar tikrai yra įmanoma, kad žmogus detaliai aprašęs nusikalstamą veiklą viešai publikuojamuose savo dienoraščiuose ne tik kad nebūtų patrauktas į baudžiąmąją atsakomybę, bet ir iki šių dienų būtų liaupsinamas literatūros pasaulio. Pasirodo gali. Laimei, šios knygos dėka tokia situacija greičiausiai ilgai nesitęs. 

    Abipusiu sutikimu neturėtų jūsų gąsdinti – žinau, nes pati nerimavau prieš knygą pradėdama. Vaikų (kad ir 13) išnaudojimo tema nėra labai patraukli. Tačiau knyga pasižymi labai unikalia įžvalga, koncentruojasi ties psichologiniais momentais ir vidiniais išgyvenimais. Tamsos, liūdesio ir teksto lengvumo bei šviesos tunelio gale pusiausvyra čia išlaikyta. Tai puikiai papasakota, stipri istorija, kurią verta išgirsti. 

„Juk rašydama tampi pagrindine savo Istorijos heroje. Istorijos, kuri pernelyg ilgai man nepriklausė.“

Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirtoji romanų ciklo Prarasto laiko beieškant dalis. Paskutinioji, beje, išleista rašytojui gyvam esant. Jei knygos pirmoje pusėje jaučiausi ganėtinai užstrigusi ir dvejojau, kad pavyks užbaigti visas septynias dalis, tai perskaičius iki galo abejonės išsisklaidė. Labai jau intriguojančiai ir gal net stebinančiai baigėsi ši knyga. Sodoma ir Gomora daugiausiai dėmesio skiriama homoseksualių santykių analizei – tiek vyrų, tiek moterų. Jei trumpai apibendrinus knyga apie tai, kas yra sąmoningai paslėpta tačiau veržiasi į laisvę ir yra pastebima mažų detalių, užuominų dėka. Ir tik tokiam akylam stebėtojui kaip Marcel Proust. 

Su šiuo rašytoju jaučiuosi palaikanti šiek tiek toksišką santykį. Kartais skaitydama kankinuosi, o kartais tiesiog negaliu atsistebėti jo jautrumu pasauliui ir tobula įžvalga, kuomet jis neria į savo jausmų pasaulį ar demaskuoja kitų žmonių tikrąją esmę. Beskaitydama vieną knygą, kas dažnai užtrunka dvi savaites ar net daugiau man būna tai siaubingai nuobodu, tai atima žadą, kad kažkas iš viso gali taip rašyti. Tačiau kartu jaučiuosi ir jau neišvengiamai prisirišusi. 

„Kraštas atrodė mums visai kitoks, nes kiekvieno kraštovaizdžio topografija toli gražu nepriklauso nuo erdvės. Jau sakėm, kad ją pirmučiausia nulemia laikas.“

„Tam tikros vietos, kurias visada matome izoliuotas, atrodo savo mastu nepalyginamos su niekuo kitu, egzistuoja beveik už žemiško pasaulio, kaip žmonės, su kuriais bendravome su likusiu gyvenimu nesusietais laikotarpiais, pavyzdžiui karo tarnybos metu, ar vaikystėje.“

Vienas mylimiausių autorių rašo pasiremdamas tavo mylimiausios vaikystės knygos motyvais, kaip gali skųstis? – prasideda mano vidinis monologas mąstant apie šią knygą. Taip, Komandoro nužudymas II turi ryškių tiek Alisa stebuklų šalyje tiek kito nuostabaus kūrinio Didysis Getsbis motyvų. Nepaisant to, autorių po šio kūrinio išvydau tarsi naujoje šviesoje, kuri apnuogina ne tik jo genialumą, bet ir trūkumus. Po pirmosios dalies tikėjausi tam tikrų paaiškinimų, o radau, galima sakyti, tik dar daugiau mįslių. 

Šiek tiek apibendrinus abi knygas, jos man pasirodė apie meno reikšmę, prasmę ir tam tikrą iniciaciją kurią turi pereiti kiekvienas kūrėjas. Kažką panašaus į Alisos stebuklų šalį, išbandymų grandinę, slypinčią, galbūt, tik galvoje. Tiesa sakant, jau kartojuosi tai rašydama, tačiau net neabejoju, kad kitiems skaitantiems ši knyga pasirodys apie visai kitus dalykus. Vietos interpretacijoms, šį kartą, kaip niekad daug. Kalbama, kad Komandoro nužudymas galbūt turės ir dar vieną tęsinį – būtų tikrai logiška. 

„Manau, kad nėra tobulų, išbaigtų žmonių ir išbaigtų gyvenimų. Visi visados išlieka negalutiniai, ne tik tu!“