Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirtoji romanų ciklo Prarasto laiko beieškant dalis. Paskutinioji, beje, išleista rašytojui gyvam esant. Jei knygos pirmoje pusėje jaučiausi ganėtinai užstrigusi ir dvejojau, kad pavyks užbaigti visas septynias dalis, tai perskaičius iki galo abejonės išsisklaidė. Labai jau intriguojančiai ir gal net stebinančiai baigėsi ši knyga. Sodoma ir Gomora daugiausiai dėmesio skiriama homoseksualių santykių analizei – tiek vyrų, tiek moterų. Jei trumpai apibendrinus knyga apie tai, kas yra sąmoningai paslėpta tačiau veržiasi į laisvę ir yra pastebima mažų detalių, užuominų dėka. Ir tik tokiam akylam stebėtojui kaip Marcel Proust. 

Su šiuo rašytoju jaučiuosi palaikanti šiek tiek toksišką santykį. Kartais skaitydama kankinuosi, o kartais tiesiog negaliu atsistebėti jo jautrumu pasauliui ir tobula įžvalga, kuomet jis neria į savo jausmų pasaulį ar demaskuoja kitų žmonių tikrąją esmę. Beskaitydama vieną knygą, kas dažnai užtrunka dvi savaites ar net daugiau man būna tai siaubingai nuobodu, tai atima žadą, kad kažkas iš viso gali taip rašyti. Tačiau kartu jaučiuosi ir jau neišvengiamai prisirišusi. 

„Kraštas atrodė mums visai kitoks, nes kiekvieno kraštovaizdžio topografija toli gražu nepriklauso nuo erdvės. Jau sakėm, kad ją pirmučiausia nulemia laikas.“

„Tam tikros vietos, kurias visada matome izoliuotas, atrodo savo mastu nepalyginamos su niekuo kitu, egzistuoja beveik už žemiško pasaulio, kaip žmonės, su kuriais bendravome su likusiu gyvenimu nesusietais laikotarpiais, pavyzdžiui karo tarnybos metu, ar vaikystėje.“