Sodoma ir Gomora

Pasiekiau pusiaukelę – tai ketvirtoji romanų ciklo Prarasto laiko beieškant dalis. Paskutinioji, beje, išleista rašytojui gyvam esant. Jei knygos pirmoje pusėje jaučiausi ganėtinai užstrigusi ir dvejojau, kad pavyks užbaigti visas septynias dalis, tai perskaičius iki galo abejonės išsisklaidė. Labai jau intriguojančiai ir gal net stebinančiai baigėsi ši knyga. Sodoma ir Gomora daugiausiai dėmesio skiriama homoseksualių santykių analizei – tiek vyrų, tiek moterų. Jei trumpai apibendrinus knyga apie tai, kas yra sąmoningai paslėpta tačiau veržiasi į laisvę ir yra pastebima mažų detalių, užuominų dėka. Ir tik tokiam akylam stebėtojui kaip Marcel Proust. 

Su šiuo rašytoju jaučiuosi palaikanti šiek tiek toksišką santykį. Kartais skaitydama kankinuosi, o kartais tiesiog negaliu atsistebėti jo jautrumu pasauliui ir tobula įžvalga, kuomet jis neria į savo jausmų pasaulį ar demaskuoja kitų žmonių tikrąją esmę. Beskaitydama vieną knygą, kas dažnai užtrunka dvi savaites ar net daugiau man būna tai siaubingai nuobodu, tai atima žadą, kad kažkas iš viso gali taip rašyti. Tačiau kartu jaučiuosi ir jau neišvengiamai prisirišusi. 

„Kraštas atrodė mums visai kitoks, nes kiekvieno kraštovaizdžio topografija toli gražu nepriklauso nuo erdvės. Jau sakėm, kad ją pirmučiausia nulemia laikas.“

„Tam tikros vietos, kurias visada matome izoliuotas, atrodo savo mastu nepalyginamos su niekuo kitu, egzistuoja beveik už žemiško pasaulio, kaip žmonės, su kuriais bendravome su likusiu gyvenimu nesusietais laikotarpiais, pavyzdžiui karo tarnybos metu, ar vaikystėje.“

Aristokratų vasara

„Nuo tam tikro amžiaus, netgi tuomet, kai mumyse įvyksta visokios permainos, kuo labiau tampame savimi pačiais, tuo ryškesni tampa šeimos bruožai. Mat gamta, harmoningai kurdama savo audinio piešinį, griauna monotonišką kompoziciją įvairiomis netikėtomis formomis.“

Šią dalį turbūt būtų galima apibendrinti kaip tolimesnę autoriaus (pagrindinio veikėjo) brandą, galutinį įsitvirtinimą tiek suaugusiųjų, tiek prancūzų aukštuomenės pasaulyje. Didžioji dalis kūrinio siužeto rutuliojasi vasariškame Balbeke, kuris Proust skaitytojams bus puikiai pažįstamas iš antrosios dalies Žydinčių merginų šešėlyje. Tai vieta, kur susitiko Marcel ir jo mylimoji Albertina. Kartu esant situacijai, kuomet vietovė ta pati, o laikas kitas, galima puikai palyginti pokyčius pasakotojo gyvenime. Jei antrojoje dalyje Albertina buvo tarsi miražas – nepasiekiama svajonė. Dabar ji – kartais pabodusi, kartais ne per daug gera, kartais vėl dievinama. 

„Bet nepagalvojame, jog net nesulaukę to kito gyvenimo jau šiame po kelerių metų tampame ne tokie, kokie buvome, ne tokie, kokie norėtume būti amžinai.“

Šioje dalyje pagrindinis veikėjas atsiskleidžia kaip labai nepastovi asmenybė ir kartu puikiai demaskuoja daugeliui žinomas žmogiškąsias silpnybes – kaip norime tol kol neturime ar kaip dažnai manipiuliuojame kito jausmais, siekiant naudos. Kaip ir visose ankstesnėse dalyse, taip ir šioje Marcel meilę pateikia kaip troškimą nepriklausantį nuo konkretaus žmogaus, o veikiau mūsų pačių patirties ir svajonių projekciją. 

„Daug svajojame apie rojų, tikriau, apie daugybę viens kitą keičiančių rojų, tačiau jie visi, dar gerokai prieš mums mirštant, tampa prarastais rojais, kuriuose patys jaučiamės prarasti.“

    Gedulo momentas

„Daugiau kaip metai praėjus po jos laidotuvių, dėl anachronizmo, dažnai kliudančio sutapti kalendoriaus ir jausmų datoms, suvokiau, kad ji mirusi.“ 

Kitas būtinas paminėti momentas yra staigus gedulo suvokimas. Įvyko tai, ką būtų galima vadinti Proust’o momentu. Lygiai kaip pirmojoje dalyje su pyragaičiu, kuris iššaukia vaikystės atsiminimų bangą. Tuo tarpu Sodoma ir Gomora pavyzdį, kaip įvairiai žmogų gali paveikti gedulas – jis gali būti ir uždelstas, neįsisąmonintas, kol nedidelė smulkmena gali iššaukti visus paslėptas ir neišjaustas emocijas. Tiesą sakant, nuoširdžiai stebėjausi, kaip po močiutės mirties jautrusis herojus beveik neskyrė vietos knygoje gedulo momentui – pasirodo jam buvo lemta prasiveržti kitu laiku ir kitoje vietoje.

„Nebuvau tikras, ar kada ištrauksiu nors dalelytę tiesos iš šios skausmingos ir šiuo metu nesuprantamos būsenos, bet žinojau, kad jei kada ir atskleisiu dalelytę tiesos, galėsiu tai padaryti tik dėl jos, tokios ypatingos, spontaniškos, neapibrėžiamos protu ir nesušvelnintos mano bailumo, – ją it žaibas manyje išdegino pati mirtis, …“

    Sodoma ir Gomora

„Šitai priimta aukštuomenėje, kur žmonės labiau jaudinasi išvydę ašaras negu matydami, kaip liejasi kraujas.“

    Sodoma ir Gomora – biblijiniai nuodėmių miestai. Apie tamsiąją žmonių pusę sukasi ir ši knyga. Labiau apie neigiamas žmonių savybes – melą, pasipūtimą, dviveidiškumą, nepastovumą, nenuoširdumą. Knygos personažai, jau pažįstami iš kitų dalių čia demaskuojami be jokio gailesčio, išlupant skvarbiu rašytojo žvilgsniu juos lyg svogūną iš sluoksnių. Pateikiant didžiulį kontrastą tarp to ką sako ir to, ką galvoja iš tiesų. Na ir talentas, kurti tokius iki subtilių detalių tikroviškus personažus.

„Kieti, šiurkštūs žmonės – tai silpnieji, kadaise patyrę nuoskaudą, ir tik stiprūs žmonės, kuriems mažai rūpi, ar į juos kas kreipia dėmesį, ar ne, pasižymi švelnumu, paprastos liaudies vertinamu kaip silpnybė.“

Ankstesnių dalių apžvalgas galima rasti čia: Svano pusėje, Žydinčių merginų šešėlyje, Germantų pusėje.

Kodėl skaityti? Nors nuo Proust’o vis labiau pavargstu, bet vis labiau ir myliu. Savo knygose jis derina išorinio gyvenimo banalumą ir begalinę vidinę gelmę. Tai talentas aprašyti tai, kas atrodytų nėra nusakoma.

Kodėl neskaityti? Laiko, kurį atima ši knyga, prasme – tai tikrų tikriausia aristokratiška prabanga.

Share: