Abipusiu sutikimu yra vienos merginos istorija, papasakota žvelgiant atgal, jau suaugusios moters lūpomis. Šis vienas gyvenimas etapas čia kvestionuojamas platesniame kontekste. Ar 12-13 metų vaiko apsisprendimas įsitraukti į santykius su vyresniu vyru gali būti laikomas sutikimu?
Gabrielis Matzneffas, gerai žinomas Prancūzijos rašytojas, šią istoriją jau yra publikavęs. Tiesa sakant jo grožinėse ir atsiminimų knygose aprašomos ir kitos aukos. Perskaičiusi Abipusiu sutikimu rodos pajutau saldų keršto skonį, lygiai tokį, kokį turėjo justi autorė, parašiusi ir į laisvę praleidusi savo įvykių versiją. Kad ir kaip bebūtų keista, perskaičius tokią skaudžią knygą, jos gale užplūsta palengvėjimo ir pasididžiavimo jausmai – kad istorija buvo pagaliau papasakota iš kitos barikadų pusės, autorė atgavo savo gyvenimo dalį, nuo kurios buvo ilgam atsiskyrusi. Kita gera naujiena, kad knyga sukėlė didžiulį atgarsį Prancūzijoje ir galbūt leis tikėtis svarbių pokyčių šalyje.
Dar beskaitydama puoliau tikrinti faktų – ar tikrai yra įmanoma, kad žmogus detaliai aprašęs nusikalstamą veiklą viešai publikuojamuose savo dienoraščiuose ne tik kad nebūtų patrauktas į baudžiąmąją atsakomybę, bet ir iki šių dienų būtų liaupsinamas literatūros pasaulio. Pasirodo gali. Laimei, šios knygos dėka tokia situacija greičiausiai ilgai nesitęs.
Abipusiu sutikimu neturėtų jūsų gąsdinti – žinau, nes pati nerimavau prieš knygą pradėdama. Vaikų (kad ir 13) išnaudojimo tema nėra labai patraukli. Tačiau knyga pasižymi labai unikalia įžvalga, koncentruojasi ties psichologiniais momentais ir vidiniais išgyvenimais. Tamsos, liūdesio ir teksto lengvumo bei šviesos tunelio gale pusiausvyra čia išlaikyta. Tai puikiai papasakota, stipri istorija, kurią verta išgirsti.
„Juk rašydama tampi pagrindine savo Istorijos heroje. Istorijos, kuri pernelyg ilgai man nepriklausė.“
Abipusiu sutikimu
„Kažkas – gal mano esatis šiame pasaulyje – ima dilti.“
Turbūt svarbiausias momentas yra tai, kad prieš autorę nei karto nebuvo panaudota fizinė prievarta. Knyga yra puikus psichologinio manipuliavimo pavyzdys ir demonstruoja, kokia galybė yra kitų būdų užvaldyti žmogų. Terminas, kuris kartu yra ir knygos pavadinimas – Abipusiu sutikimu šiame kūrynyje tampa ironiškas. Autorė puikiai iliustruoja, koks 13 metų žmogus, vos pradėjusi bręsti asmenybė, yra pažeidžiamas, trapus, pasiduodantis įtakai. Tokio amžiaus žmogus, dar negali iki galo adekvačiai įvertinti situacijos ir suvokti visų įmanomų pasėkmių.
Teorija, kurią rašytojas Gabrielis Matzneffas akcentuoja savo kūryboje ir kaip pamatome, gyvenime – kad draudimas paaugliams turėti lytinių santykių su vyresniais yra nepagrįstas, ribojantis seksualinę laisvę, trukdantis perduoti patirtį sudaužoma į šipulius, nes tokio pobūdžio santykis yra absoliučiai nelygiavertis, turintis labai daug liūdnų psichologinių pasekmių. Sunku patikėti, kad XX a. 8 deš. Ši teorija turėjo nemažai pasekėjų, tarp kurių ir žymūs rašytojai – tą liudija kadaise šia tema išplatintas viešas manifestas su parašais. Kas baisiausia, šio požiūrio liekanų galima aptikti ir šiuolaikinėje prancūzų visuomenėje.
„Perskaičiusi tą knygą pajuntu, kad mano gyvenimas buvo sugadintas dar prieš jam prasidėjus.“
Visa ko priežastys
„Kai kurie vaikai dienas leidžia medžiuose. Aš jas leidžiu knygose. Taip skandinu neoaguodžiamą sielvartą tėvui mane apleidus.“
Autorė savo knygoje labai taupiai vartoja žodžius ir puikiai dėlioja akcentus. Vos poroje trumpų skyrių ji perbėga per savo gyvenimą iki paauglystės pradžios, ir imi suvokti, kaip kūrynyje aprašoma situacija tampa iš viso įmanoma. Daugiausiai dėmesio čia nedarniems tėvų santykiams, beveik neegzistuojančiam ryšiui su tėčiu (rimtos daddy issues). Labai sunku suprasti autorės mamą, bet visgi šiek tiek įmanoma, autorė kiek gali bando suteikti racijos jos elgesiui, kadangi santykiai su žymiai vyresniu vyru vyko su mamos žinia, ir netgi savotišku palaiminimu.
Abipusiu sutikimu yra knyga apie vienos jaunos merginos meilės ir noro būti mylima ilgesį. Ši knyga taip pat yra apie tai, kaip vienas žmogus tuo pasinaudojo tenkindamas liguistą poreikį ir sukurdamas saugaus prieglobsčio iliuziją.
„Sklandau kažkur virš savęs, bet niekada nesu ten, kur turėčiau būti.“
Sunkiausia turbūt buvo skaityti apie psichologines šio santykio pasekmes, emocinę duobę į kurią vėliau pakliuvo Vanessa Springora. Skaitydama prisiminiau regis visai nesusijusį kūrinį Vegetarė, kur viena veikėja nustojo valgyti ir nusprendė tiesiog išnykti, tapti medžiu. Panašiai, atrodo, jautėsi ir autorė, atsiribojusi nuo savo egzistencijos.
„Ar turiu apčiuopiamų įrodymų, kad egzistuoju?“
“Man visą gyvenimą bus 14. Tiek kiek parašyta” – rašo ji knygoje. Viena yra patirti tai ką ji patyrė, kitą išvysti to aprašymus ir net asmeninius laiškus knygose ir internete. Štai kodėl autorė sako, kad ilgą laiką jautėsi užstrigusi, tarsi jos istorija ir gyvenimas jai nepriklausytų. Aš be galo džiaugiuosi, kad ji ją atgavo ir gyvena toliau.
Kodėl skaityti? Abipusiu sutikimu man yra įrodymas, kad knyga gali keisti pasaulį. Tai terapija rašančiam, galbūt skaitančiam, būdas išjudinti sustabarėjusias visuomenės normas. Netgi pradėti teismo procesus! Kartu ši knyga yra nugludintas tekstas, kuriame regis nėra nieko perteklinio – prikaustantis dėmesį ir keliantis daugybę emocijų.
Kodėl neskaityti? Knygos tempas šiek tiek netolygus. Vėlesnis, suaugusios autorės gyvenimas nupasakotas labai skubotai ir prabėgomis. Suprantu, kad gal norėta išlaikyti akcentą ant paauglystės įvykių, bet man būtų visai patikę sužinoti apie tai, kaip jai pavyko taipsėkmingai atsitiesti.
