Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Malala buvo pašauta 2012 metais. Atsimenu, kad šis įvykis tuomet sukrėtė, privertė susimąstyti, kaip taip galėjo įvykti? 15 metų mergaitė pašauta Talibano kovotojų todėl, kad agitavo už savo ir likimo sesių teisę į mokslą. Aš esu Malala puikiai paaiškina visą istorijos kontekstą. Tai knyga ne tik apie vienos šeimos gyvenimo istoriją, bet ir Talibano įsigalėjimą regione, gyvenimą Pakistane Svato slėnyje, puštūnų genties papročius, vertybes ir istoriją. Knygoje gausu ir tarptautinės politikos niuansų. Ji parengta kartu su Christina Lamb, žymia užsienio naujienų korespondente, žurnaliste ir rašytoja.

Aš esu Malala skaičiau Irano protestų įkarštyje. Galima sakyti, kad istorija kartojasi. Šioje šalyje neramumai kilo, kuomet Mahsa Amini žuvo suimta moralės policijos. Taip, vien šis pavadinimas primena distopiją (beveik atminties policija) ir stebina, kad tai vis dar egzistuoja XXI a. Ką padarė 22 metų mergina Irane? O gi pasirodė be galvos apdangalo. Jos, kaip neabejojama, smurtinė mirtis, sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir moterų protestus visoje šalyje. Irano vyriausybė į juos atsakė dar didesniu smurtu, suėmimais ir naujienų cenzūra ir komunikacijos apribojimais internete. Kinas ir literatūra, tuo tarpu, padeda suprasti tokių nesuvokiamų suvaržymų kultūrinį, politinį ir istorinį kontekstą. Knygos kaip Aš esu Malala yra labai svarbios.

Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus. 

Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai. 

Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę. 

„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“

Šioje autobiografijoje pasakojama ne tik apie pirmąją Barack’o Obamos kadenciją, bet ir apie jam pačiam netikėtą kelionę – nuo Harvardo teisės mokyklos studento iki JAV prezidento. Verta paminėti, kad Pažadėtoji žemė puikiai dera su Mano istorija. Abi knygos pasakoja apie tą patį vienos ypatingos šeimos gyvenimo tarpsnį, tik iš skirtingų barikadų pusių. Daugelį aptariamų įvykių ganėtinai ryškiai prisiminiau iš Michelle Obama atsiminimų. Gal ir nereikėtų, bet labai norisi šias knygas lyginti. Pažadėtoji žemė kur kas mažiau orientuota į vidinius išgyvenimus, daugiau į išorę – politines kovas, JAV vidaus ir tarptautinės politikos įvykius. Turiu pripažinti, nors fragmentai iš Barack’o Obamos viešų pasisakymų buvo labai jaudinantys, būtent to pasikapstymo viduje labiausiai pasigedau. 

Pažadėtoji žemė man yra istorija ne tik apie vieno žmogaus politinę karjerą, bet apie idėjų galią keisti pasaulį. Iš knygos puslapių justi, kad taip save matė ir Barackas Obama. Politika jam buvo ne priemonė asmeninėms ambicijoms tenkinti, o sunkus ir varginantis kelias svajonės, etiškesnės politikos, stipresnės demokratijos ir lygesnės visuomenės, link. 

„Supratau, kad tam tikra prasme žmonės arenoje mato ne mane su visomis turimomis keistybėmis ir trūkumais. Ne, jie pasisavino mano fizinę išvaizdą ir ėmė naudotis ja kaip indu – pildyti daugybe skirtingų svajonių.“

Abipusiu sutikimu yra vienos merginos istorija, papasakota žvelgiant atgal, jau suaugusios moters lūpomis. Šis vienas gyvenimas etapas čia kvestionuojamas platesniame kontekste. Ar 12-13 metų vaiko apsisprendimas įsitraukti į santykius su vyresniu vyru gali būti laikomas sutikimu? 

Gabrielis Matzneffas, gerai žinomas Prancūzijos rašytojas, šią istoriją jau yra publikavęs. Tiesa sakant jo grožinėse ir atsiminimų knygose aprašomos ir kitos aukos. Perskaičiusi Abipusiu sutikimu rodos pajutau saldų keršto skonį, lygiai tokį, kokį turėjo justi autorė, parašiusi ir į laisvę praleidusi savo įvykių versiją. Kad ir kaip bebūtų keista, perskaičius tokią skaudžią knygą, jos gale užplūsta palengvėjimo ir pasididžiavimo jausmai – kad istorija buvo pagaliau papasakota iš kitos barikadų pusės, autorė atgavo savo gyvenimo dalį, nuo kurios buvo ilgam atsiskyrusi. Kita gera naujiena, kad knyga sukėlė didžiulį atgarsį Prancūzijoje ir galbūt leis tikėtis svarbių pokyčių šalyje.

Dar beskaitydama puoliau tikrinti faktų – ar tikrai yra įmanoma, kad žmogus detaliai aprašęs nusikalstamą veiklą viešai publikuojamuose savo dienoraščiuose ne tik kad nebūtų patrauktas į baudžiąmąją atsakomybę, bet ir iki šių dienų būtų liaupsinamas literatūros pasaulio. Pasirodo gali. Laimei, šios knygos dėka tokia situacija greičiausiai ilgai nesitęs. 

    Abipusiu sutikimu neturėtų jūsų gąsdinti – žinau, nes pati nerimavau prieš knygą pradėdama. Vaikų (kad ir 13) išnaudojimo tema nėra labai patraukli. Tačiau knyga pasižymi labai unikalia įžvalga, koncentruojasi ties psichologiniais momentais ir vidiniais išgyvenimais. Tamsos, liūdesio ir teksto lengvumo bei šviesos tunelio gale pusiausvyra čia išlaikyta. Tai puikiai papasakota, stipri istorija, kurią verta išgirsti. 

„Juk rašydama tampi pagrindine savo Istorijos heroje. Istorijos, kuri pernelyg ilgai man nepriklausė.“