Černobylio malda

Skaityti šią knyga ir kartu žiūrėti serialą, bei nuolat internete ieškoti papildomos informacijos yra stipru. Dėka šio derinio užplūsta labai didelė emocijų ir suvokimo banga apie dalyką, kuris visada buvo šalia ir atrodė toks aiškus ir suprantamas – atominės elektrinės avarija.

Kaip ir Cinko berniukai, kaip Paskutinieji liudytojai autorė gilinasi ne į technines detales, faktus ar skaičius. Ji suteikia balsus tiems, apie kuriuos istorija dažniausiai nutyli. Paprastiems gyventojams, nuo avarijos ir pasibaisėtino politikų elgesio nukentėjusi visomis įmanomimis prasmėmis. Knyga padeda suvokti netiesioginę žalą, ne tik fizinį, bet ir socialinį, kultūrinį ir politinį avarijos efektą. Jam iki galo suvokti, panašu, net iki dabar neužtenka laiko. 

„Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka.“

Palikti namus

„Nuo pat pirmos dienos… Aš ten supratau, kaip lengva virsti žeme…“

Turbūt daugeliui teko girdėti apie siaubą, kurį patyrė be tinkamų apsaugų ir reikiamos informacijos Černobylio avarijos padarinius turėję likviduoti ugniagesiai, kareiviai ir net kitų profesijų, specialaus pasirengimo neturėję žmonės. Tačiau knyga atskleidžia ir dar vieną svarbų ir skaudų tragedijos sluoksnį – didžiulių Baltarusijos teritorijų evakuaciją. Černobylio malda yra apie bandymus kaimo žmonėms paaiškinti kas yra radiacija ir kodėl ji pavojinga. Tai taip pat yra knyga apie tai, kaip žmonės suaugę su savo trobelėmis, mišku ir gamta turėjo būti atplėšti nuo savo šaknų. Vieni priešinosi iškeldinimui ir slėpėsi, kiti svajojo, bent trumpam, grįžti ir parymoti prie savo namų, kad ir kaip mirtinai pavojinga tai būtų.

„Parodykit man fantastinį romaną apie Černobilį… Nėra jo!.. Realybė fantastiškesnė!“ 

Atskiras įspėjimas gyvūnų mylėtojams. Skaityti apie tai, kas nutiko naminiams gyvūnams, kuriems teko likti apleistose teritorijose dažnai buvo nepakeliama. Žmonėms palikusiems namus dažnai buvo sakoma, kad visa tai trims dienoms. Apskritai, turbūt baisiausia buvo skaityti apie tai, kaip avarija buvo slepiama, netgi neigiama, buvo delsiama veikti ir tinkamai apsaugoti savo gyventojus. Kaip kalba vienas iš Černobylio malda balsų – avarija parodė, kad tai nebuvo valstybė žmonėms, tai buvo politinė santvarka keliems išrinktiesiams. 

Sprogo ne tik reaktorius

„Černobylis – rusų mentaliteto katastrofa.“

Visa tai veda prie vienos labai svarbios žinutės, kuria tiesiog alsuoja Černobylio malda puslapiai. Panašu, kad Černobylio avarija buvo pabaigos pradžia sovietinei santvarkai. Likus keliems metams iki jos žlugimo Černobylio avarija atvėrė visas žaizdas, nušvietė visas įmanomas problemas ir ydas. Tai buvo laikai (su dideliu liūdesiu turiu pripažinti, kad kai kuriose kaimyninėse šalyse vis dar yra), kai buvo galima atvirai meluoti savo žmonėms, siųsti juos į mirtį kurstant patriotinius jausmus, nespręsti problemų, o jas dangstyti, nepripažinti suklydus, Baltarusijos, Ukrainos žmonės, galima numayti, net ištikimi komunizmo ideologijai ėmė suvokti, kokį supuvusį blogį nešiojasi užantyje. Kai Vakarų Europa išgirdusi žinią apie avariją uždraudė gyventojams net atverti langus, Pripetės kiemuose žaidė vaikai. Kaip už tai kada nors galima atleisti.

„Aišku sutinku kai rašo, kad sprogo ne reaktorius, o visa vertybių sistema.“

Kodėl skaityti? Turėtų būti įdomu visiems, ir tiems kas Černobylio avarijos metu dar nebuvo gimę ir įvykių liudininkams. Knyga atskleidžianti visą šiurpios nelaimės pasėkmių spektrą, negyjančias žaizdas paliktas ne tik žmonių kūnuose, bet ir mintyse. Būtent į tuos slapčiausius ir galbūt ilgai slėptus atsiminimų užkaborius knygoje prakalbinti žmonės ir sutiko skaitytojus įsileisti. 

Kodėl neskaityti? Na, knyga, kaip ir visas rašytojos kūtinių ciklas nėra lengva, ir nei kiek šviesi. Žinoti skauda, bet kartu neabejoju, kad reikia. 

Share: