Vėtrų kalnas

Ar man vienai atrodo visiškai neįtikėtinas faktas, kad trys vienos šeimos seserys rašė knygas? Ir dar XIX a. kai moterims iš viso nebuvo gana įprasta tai daryti. Ir ne šiaip kokias rašliavas, o romanus, kurių populiarumas neblėsta ir XXI a. Ar kada nors anksčiau ar dabar yra buvę panašiai? Kaip atrodė jų šeimos gyvenimas ir kaip galėjo susiklostyti tokia unikali situacija? Dar pridėkime faktą, kad visos seserys mirė gana anksti, vadinasi parašė savo brandžius kūrinius būdamos itin jaunos. Na, tiesiog stulbinama.

O dabar apie Vėtrų kalnas. Ir čia mano reakcija vėl tik nuostaba. Ir čia tikrai vienas tų atvejų, kai užvertus paskutinį puslapį norisi paklausti, ką aš čia ką tik perskaičiau? Visa istorija – tarsi vienas ištisas lengvo fizinio ir sunkaus psichologinio smurto vaizdelis. Nuo ką tik perskaitytos Džeinės Eir knyga skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei viena buvo apie gerumą, idealizmą ir tvirtą vertybių laikymąsi, tai kita – visų tamsiųjų žmogaus pusių ekspozicija. Aš nesakau, kad nepatiko – tiesiog nieko panašaus nesitikėjau. Įspūdingos seserys ir jų knygos! 

Meilės istorija

Jeigu Džeinė Eir savo kūrinyje demonstravo, kokia meilė gali būti graži, didžadvasiša ir pasiaukojanti tai Emily nusprendė parodyti jos naikinančią galią. Vėtrų kalnas veikėjai įsimyli, bet pasirenka gyventi su kitais, o jei lieka kartu vienas kitą naikina visomis įmanomomis prasmėmis. Nors įvykių centre galbūt dominuoja viena pora, sakyčiau kad istorija yra tarsi šeimos saga, vaizduojanti kaip kartą iš kartos tarsi savotiška grandinėlė driekiasi nelaimingų gyvenimų virtinė. Taip pat užfiksavau dažnai literatūroje aptinkamą tiesą – visos liūdnos istorijos prasideda nuo nelaimingų ir traumuojančių vaikystės patirčių. Vėtrų kalnas šiuo atžvilgiu – ne išimtis.

Aš jį myliu ne todėl kad jis gražus, Nele, bet todėl, kad jame mano dvasios daugiau negu pačioje manyje.
Pašaliečio žvilgsniu

Man pasirodė įdomus pasirinktas pasakojimo būdas – istorija skaitytojui pateikiama per savotišką atstumą – ją išvystame atsitiktinai į Vėtrų kalną atklydusio svetimšalio akimis, o pasakojama ji visą šeimos istoriją stebėjusios namų ekonomės akimis. Pastaroji, beje, turbūt vienintelis sveiko proto balsas visoje istorijoje ir jei ne jos personažas visas siužetas turbūt būtų pavirtęs tikru bepročių vakarėliu. Tai buvo savotiško vertybinio sargo figūra, kuri daugiau stebi ir vertina, nei iš tiesų dalyvauja veiksme.

Sielos balsas

Apie ką iš tiesų ši knyga? Galbūt šį kartą pasakysiu trumpai – apie tai, kad be galo svarbu gyventi klausantis savo sielos balso. Vėtrų kalnas parodo, kaip gyvenimas gali pakrypsti, jei nekovoji už savo tiesą, jei sąmoningai nesirenki laimės. Ir dar galbūt apie tai, kokie destruktyvūs yra nelaimingi žmonės.

Esu sapnavusi tokių sapnų, kurie paskui visam laikui pasiliko mano sieloje: jie pamažu įsiskverbė į visą mano kūną, susimaišė kaip vynas su vandeniu ir pakeitė mano mintis.

Knygoje nemažai vietos sapnams,nuojautoms, lengviems mistikos elementams, tarsi pabrėžiant, kad ignoruojant savo jausmų ir emocijų pasaulį, jis niekur nedingsta – persekioja ir kabo virš galvos, tarsi juodas debesis.

Kodėl skaityti? Jei jau skaitėte Džeinė Eir, jums reikia susipažinti ir su juodąją knygos seserimi. Kviečiu rinktis visus slogos atmosferos, emociškai sunkių meilės istorijų mėgėjams.

Kodėl neskaityti? Mano skoniui pasirodė per daug dramos, knygos personažų dialogai ir sprendimai vietomis priminė muilo operą.

Share: