Mano galvoje sukasi daugybė epitetų ir visi, atrodo, yra vienodai tinkami šiai knygai – subtili, poetiška, liūdna ir graži, įtempta ir lengvai sklendžianti, gili ir kartu visiems skaitytojams prieinama. Ten kur gieda vėžiai toks retas grynuolis, kuriam pavyksta pasiekti aukso viduriuką – suderinti populiarių, o kartu ir gilesnį turinį.

Šioje knygoje apstu temų, bet pagrindinė prasmės gija turbūt yra skirta vienatvei. Tai istorija apie vaiką, paauglę, galiausiai žmogų, kuris ne tik kenčia nuo savo tėvų socialinių problemų ir apleistumo bet ir visuomenės uždarumo bei nenoro priimti kitokius nei save.
Visa tai ir dar daugiau – įvilkta į lengvos detektyvinės istorijos rūbą, kad skaitytojas netyčia neimtų nuobodžiauti. Aš labai retai žmonėms bruku skaityti knygą, bet šią drąsiai galiu rekomenduoti visiems, mano galva tai kas paliesta joje, yra tiesiog universalu.

Ar man vienai atrodo visiškai neįtikėtinas faktas, kad trys vienos šeimos seserys rašė knygas? Ir dar XIX a. kai moterims iš viso nebuvo gana įprasta tai daryti. Ir ne šiaip kokias rašliavas, o romanus, kurių populiarumas neblėsta ir XXI a. Ar kada nors anksčiau ar dabar yra buvę panašiai? Kaip atrodė jų šeimos gyvenimas ir kaip galėjo susiklostyti tokia unikali situacija? Dar pridėkime faktą, kad visos seserys mirė gana anksti, vadinasi parašė savo brandžius kūrinius būdamos itin jaunos. Na, tiesiog stulbinama.

O dabar apie Vėtrų kalnas. Ir čia mano reakcija vėl tik nuostaba. Ir čia tikrai vienas tų atvejų, kai užvertus paskutinį puslapį norisi paklausti, ką aš čia ką tik perskaičiau? Visa istorija – tarsi vienas ištisas lengvo fizinio ir sunkaus psichologinio smurto vaizdelis. Nuo ką tik perskaitytos Džeinės Eir knyga skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei viena buvo apie gerumą, idealizmą ir tvirtą vertybių laikymąsi, tai kita – visų tamsiųjų žmogaus pusių ekspozicija. Aš nesakau, kad nepatiko – tiesiog nieko panašaus nesitikėjau. Įspūdingos seserys ir jų knygos! 

Kaip aš norėčiau, kad mano močiutės būtų parašiusios tokią knygą, ar bent palikusios savo laiškų galinčių byloti apie praėjusias dienas. Net neabejoju, kad kiekvienas garbaus amžiaus sulaukęs žmogus turi bent keletą nepapasakotų istorijų, nutylėtų skaudulių ir giliai saugomų širdžiai mielų akimirkų. Raudona užrašų knygelė įkvepia susimąstyti, kiek daug gali sutilpti į vieno žmogaus gyvenimo istoriją ir priverčia visa esybe suvokti gyvenimo trapumą ir grožį. Ši knyga yra debiutinis Švedijos rašytojos romanas ir tuo sunku patikėti. Kaip pirmam kūriniui, ji yra neįtikėtinai stipri ir įtikinama. Tai giliai emociškai paliečianti, be galo graži ir kartu liūdna vienos moters gyvenimo istorija.