Ar man vienai atrodo visiškai neįtikėtinas faktas, kad trys vienos šeimos seserys rašė knygas? Ir dar XIX a. kai moterims iš viso nebuvo gana įprasta tai daryti. Ir ne šiaip kokias rašliavas, o romanus, kurių populiarumas neblėsta ir XXI a. Ar kada nors anksčiau ar dabar yra buvę panašiai? Kaip atrodė jų šeimos gyvenimas ir kaip galėjo susiklostyti tokia unikali situacija? Dar pridėkime faktą, kad visos seserys mirė gana anksti, vadinasi parašė savo brandžius kūrinius būdamos itin jaunos. Na, tiesiog stulbinama.

O dabar apie Vėtrų kalnas. Ir čia mano reakcija vėl tik nuostaba. Ir čia tikrai vienas tų atvejų, kai užvertus paskutinį puslapį norisi paklausti, ką aš čia ką tik perskaičiau? Visa istorija – tarsi vienas ištisas lengvo fizinio ir sunkaus psichologinio smurto vaizdelis. Nuo ką tik perskaitytos Džeinės Eir knyga skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei viena buvo apie gerumą, idealizmą ir tvirtą vertybių laikymąsi, tai kita – visų tamsiųjų žmogaus pusių ekspozicija. Aš nesakau, kad nepatiko – tiesiog nieko panašaus nesitikėjau. Įspūdingos seserys ir jų knygos!